Kvietimas virš Trakų paskraidyti oro balionu buvo geriausia mano gimtadienio dovana. Vos gavusi vadinamąjį dovanų čekį, ėmiau nekantriai laukti skrydžio ir domėtis, kaip jam pasiruošti.
Džiaugdamasi laukiančia išskirtine pramoga netrukau suvokti, kad ji – galbūt ir ne visai išskirtinė. Daugybė mano draugų jau buvo išbandę skrydį oro balionu, ir kiekvienas turėjo ką patarti.
„Būtinai pasiimk kepurę ar skarą. Man skrendant oro balionu siaubingai kaito plaukai. Bijojau, kad jie nenusviltų“, - ragino kolegė.
„Patarčiau pasiimti šiltesnį megztinį ir striukę, nes kylant į dangų su kiekvienu kilometru temperatūra leidžiasi maždaug šešiais laipsniais“, - patarinėjo vienas pažįstamas.
„O man baisiausia nusileidimas – kartą taip virto ta gondola, kad nusibrozdinau delnus“, - gąsdino kitas.
Prisiklausiusi tokių patarimų ir pagąsdinimų vis tiek nekantriai laukiau savo skrydžio.
O skrydį oro balionu padovanojęs draugas pasakojo iš pokalbio su klubo „Antis“ atstovo išgirdęs, kad Kauno oreiviai gali pasigirti didžiausia patirtimi. Buvau visiškai rami.
Tiesa, buvo neįprasta, kad beveik negali planuoti tokio nuotykio laiko – žinojau, kad man paskambins, kai bus tinkamos oro sąlygos balionui kilti. Taip ir įvyko – ketvirtadienio vakarą sulaukusi Kauno oreivių klubo vadovo Gintauto Mockaičio skambučio išgirdau kvietimą jau šeštadienį vakare skristi oro balionu.
Kai nuvykusi į sutartą vietą Trakuose išvydau didelį būrį bendrakeleivių, nustėrau: „Ir kur mes visi tilpsime?“ Jau vėliau, skrydžio metu, iš piloto G. Mockaičio sužinosime, kad didžiausiame ne tik Lietuvoje, bet ir aplinkinėse šalyse oro balione telpa net 16 žmonių.
Mūsų buvo 12 ar 13. Mano bendrakeleiviai – daugiausia dvidešimtmečiai-trisdešimtmečiai, pagyvenusi pora ir tėtis su maždaug penkerių metų sūnumi.
Įspūdį paliko piloto ekipažas – kauniškiai į Trakus atvažiavo dviem dideliais visureigiais, vieno kurių priekaboje ir buvo įtaisytas didžiulis krepšys su suvyniotu oro balionu ir keleivius talpinančiam gondola.
Kai vienas komandos narių į dangų paleido veikiausiai helio dujų prileistą nedidelį juodą balioną ir specialiu prietaisu ėmė matuoti vėjo greitį, sumojau – mano kelionė profesionalų rankose.
Piloto komandos nariams apsitarus dėl vėjo greičio ir krypties, išvykome ieškoti kilimui tinkamos pievos. Kai ją radome, darbavomės visi, ir, garantuoju, daugeliui tai buvo ne mažesnė pramoga nei pats skrydis: kas balioną išvyniojo, kas jį laikė pučiant galingiems ventiliatoriams. Iškalba ir sąmoju apdovanotas G. Mockaitis puikiai vadovavo būsimiesiems bendrakeleiviams.
Tik jokio žodžio apie saugumo instrukcijas nebuvo. Gal už mane ką nors išklausė ir pasirašė draugas, padovanojęs čekį skristi oro balionu? Pasirodo, ne. Ar esame apdrausti? Apie tai, kaip ir apie piloto atsakomybę, neišgirstame nė žodžio.
Sklandus ir greitas pakilimas, atsiveriantys nuostabūs Trakų apylinkių vaizdai, piloto G. Mockaičio prisipažinimas, kad jis – penkis kartus Lietuvos čempionas, numuša norą kalbėti, o tik spragsinti fotoaparatu.
Bet kai prie įstabių vaizdų įpranta akis, o ranka pavargsta fotografuoti, įsikalbame. Pilotas noriai pasakoja apie didžiausią ne tik Lietuvoje, bet ir aplinkinėse valstybėse balioną. Jo tūris - apie 8 tūkst. kubinių metrų. „Balionas savyje turi tiek jėgos, kad jokie medžiai jam nebaisūs“, - apie galimas kliūtis pasakoja G. Mockaitis.
Sužinome, kad karšto oro balioną G. Mockaitis įsigijo dėvėtą. Kaina - maždaug 35 tūkst. eurų, ir jau jauti, kaip bendrakeleiviai mėgina suskaičiuoti, per kiek laiko tokia investicija atsiperka. Pilotas dar paaiškina, kad baliono tinkamumas skaičiuojamas skrydžio valandomis.
Maždaug įpusėjus skrydžiui G. Mockaitis visų paprašo dėmesio ir paaiškina, kaip reikės elgtis baliono leidimosi metu: įsikibti į gondolos viduje esančias virvines kilpas ir šiek tiek pritūpti. Atrodo labai paprasta, o aš pasitikrinu, ar kišenėje dar yra odinės pirštinės – ruošiuosi virsti.
Dar pasmalsauju, kokių netikėtų situaciją yra pasitaikę mūsų pilotui, ar tarp keleivių nepasitaiko panikos. „Tai va – praėjusį kartą nualpo jauna mergina. Kiti keleiviai sujudo, klausia, ką daryti. Ką čia darysi – juk atsigaus. Ir atsigavo, kaip pati sakė, tikriausiai, per šiltai apsirengė. Man tokia situacija per beveik ketvirtį amžiaus buvo pirmoji“, - savo patirtį dar kartą primena stoiškai nusiteikęs pilotas.
Džiaugiuosi, kad man nei silpna, nei karšta, nei šalta. Pakilome iki 350 m aukščio, todėl temperatūra čia, kaip ir ant žemės – maloniai šilta. Visiškai be reikalo jaudinausi dėl plaukų – balioną kaitinančią ugnį nuo keleivių skiria stogelis.
Netrukus pilotas per raciją pradeda tartis su mus lydėjusio visureigio ekipažu – greitai leisimės. Užduotis bendrakeleiviams – įsitikinti, kad priekyje – ne pasėlių laukas, o pieva. Nes argi mindžiosi kieno nors apsėtus laukus?
Pilotas duoda komandą kibtis į virves, pritūpti. Nespėji nė mirktelėti ir jau jauti, kaip gondola palietė žemę. Ne, ne žemę, greitai išgirstame, tūptelėjome ant krūmo. Bet ne bėda – pilotas dar kiek kilsteli oro balioną ir mes jau saugūs bei laimingi ant pievos.
Bet pramogos nesibaigė. Visi kartu išleidžiame balioną, jį lankstome, o viską vainikuoja šampanas ir „įšventinimo į baronus ir baronienes“ ceremonija – nes skrydžiai oro balionu ilgą laiką buvo įmanomi tik kilmingiesiems. G. Mockaitis demonstruoja puikiai išmanantis oreivystės istoriją.
Aukščiausio lygio pramoga ir neišdildomi įspūdžiai. Tai mano atmintyje liko iki pat nelemtosios to paties baliono-galiūno kelionės, kuri sužeidimais baigėsi šešiems žmonėms.
O dabar galvoje kirba klausimai: ar sekmadienį į dangų kilusieji buvo tinkamai informuoti apie skrydžio saugą, pavojus, draudimą ir piloto atsakomybę?
Kiti oreiviai dabar kalba, kad tokiomis, audrą žadančiomis oro sąlygomis G. Mockaitis oro balionu iš viso neturėjo kilti. O aš svarstau, kad ilgametė patirtis ir čempiono titulai tikriausiai ne visada garantuoja, kad bus išvengta žmogiškos klaidos.