Kur šįkart? Vėl už Atlanto, tik šiauriau. Į galingiausią ir prieštaringiausiai vertinamą valstybę. Kodėl čia? Nes ši šalis išties įspūdinga.
Pirminis kelionės planas – nusipirkti savo dienas baigiantį mikroautobusą ir su juo per mėnesį apvažiuoti aplink visą šalį – sunkiai įgyvendinamas dėl vietos įstatymų, automobilių draudimo taisyklių ir kitų niuansų.
Bent jau kaip išaiškino bičiuliai, gyvenantys Naujajame Džersyje, neturėdami amerikietiško vairuotojo pažymėjimo, žaliosios kortos ar kitų reikalingų popierių, negalėtume patys apsidrausti. Jei mūsų nupirktą automobilį apdraustų vietinis ir, neduok Dieve, įvyktų avarija, net jei kaltas būtų kitas vairuotojas, mūsų automobilį apdraudusiam asmeniui draudimo išmokos smarkiai išaugtų. O tokios rizikos prisiimti nenori niekas.
Tiesą pasakius nežinau, ar tos taisyklės išties tokios drakoniškos, galbūt kažkurioje kitoje valstijoje jos kur kas liberalesnės, tačiau negalėdami nusipirkti savo vežėčių pasirinkome kitą keliavimo būdą – lėktuvais ir nuomojamais automobiliais. Bet apie viską nuo pradžių.
Šį kartą bendrakeleiviai man nauji, nepatikrinti, nebandyti, taigi visiems ši kelionė bus nedidelis – trijų savaičių – iššūkis.
Dievinu rytinius skrydžius, nes tada į oro uostą gali išdidžiai prisistatyti ar visai nemigęs, ar vos porą valandų nusnaudęs. Toks įspūdis, kad labiausiai nemigos kamuojami žmonės yra autobusų vairuotojai, lakūnai ir šiukšliavežiai. Kažkodėl galvoju, kad jie keliasi anksčiausiai. O gal juos sąžinė graužia už kokias nors profesines nuodėmes ir neleidžia pramigti...
Pirmas nusileidimas – vos už pusantros valandos. Šalyje, kuri didžiuojasi nešiodama batų krautuvės iš Lietuvos vardą. Šalyje, kuri pasauliui paaiškino, kam mergaitėms reikalingi degtukai. Kurioje vis iškyla klausimas – būti ar nebūti. Toks klausimas dažniausiai kyla pamačius vietines kainas parduotuvėse.
Nemiegojusioms smegenims kartais kyla genialių minčių, pavyzdžiui, neradęs parduotuvėje giros, pamanau, kad puiki verslo idėja būtų ją čia eksportuoti. O jei čia giros niekas nepirktų, būtų galima kokią nors vietinę zvonkę-bunkę pripratinti prie šio gėrimo ir padaryti visų linksniuojamą viešųjų ryšių akciją. Tik kaip sužinoti, kuri jų bunkė svarbiausia, kai žurnalo „ŽmonOs“ vitrinose nematyti?
Reikia kažkaip atšvęsti atostogų pradžią – dairomės, kur pažeisdami viešąją tvarką patogiai galėtume išgerti šampano. Na, žinoma prie miesto simbolio – žvejo ir silkės meilės vaisiaus – undinės.
Bet „baba-fish“, ar kaip ten užsienietiškai, – labai toli, taigi liekame dorais piliečiais. Nutariame paplaukioti laivu. Tačiau šis planas neišdega – kol nevikrioji pardavėja mums išdalija bilietėlius, laivas ir išplaukia. Ne bėda, ji sako, po valandos bus kitas. Oi ne, po valandos mums jau reikia atgalios link lėktuvo. „Ne ne, jūs plaukite, aš bilietų nepriimsiu“, – sako ji.
Ak, nepriimsi? Prie kasų suorganizuojame mažą aukcioną ir netyčia bilietus parduodame dešimčia kronų brangiau. Belieka tikėtis, kad žmonės nesupyko – juk už spektaklį reikia primokėti.
Skrydis varginantis. Devynios valandos vienatvės – kažkodėl mus visus išsodino atskirai – ir prastų filmų, kurių dėl kažkokio genialaus programuotojo sprendimų net negalima žiūrėti nuo pradžių. Visus filmus skirtingais kanalais pradeda rodyti vienu metu ir suka juos be sustojimo. Žinoma, tai tik smulkmenos, bet tuo metu tai atrodo pasaulinės svarbos įvykis.
Už kelių sėdynių išgirstu lietuvių kalbą. Du garbaus amžiaus tautiečiai nagrinėjasi deklaracijas, kurias reikia užpildyti prieš skrendant į svajonių šalį.
„Koks kelionės tikslas?“ – klausiu jau aš, o nebe anketa. „Aplankyti sūnų, gyvenantį čia jau aštuonerius metus“, – atsako. Žaliąją kortą laimėjo. Teiraujuosi, ar nesiruošia grįžti į Lietuvą. „Oi, ne“, – šypsosi į ūsą vyriškis. Ir jis pats nenori, ir aš jam nepatarčiau.
Mąstau, kas tada liks tėvynėje. Kas išlaikys Seimo narius, miesto tarybų narius? Ir jų draugus verslininkus? Bet klausimo garsiai neužduodu.
Pasienis. Rūstus vieno dėdės žvilgsnis. Jis sprendžia, kas įvažiuos į šalį, o kas ne. Klausimai tradiciniai: ko atvykai? Kelintą kartą? Kas tie žmonės, su kuriais kalbėjaisi? Kas ta mergina, kuo ji užsiima? Kas tas vyriokas? Galų gale – kuo pats užsiimi? Ak, fotografuoji spaudai, rašysi apie mus? Tai ko iškart nesakei? „Velkam tu Amerika!“
Lyrinis nukrypimas. Apie amerikiečių paslaugumą. Lakūno uniformą dėvintis vyriškis, pamatęs mūsų pasimetusius žvilgsnius prie nuorodų, pats užkalbina ir pasisiūlo padėti. Norite pigesniu būdu nusigauti iki centro? Ne problema, eime kartu, viską parodys.
Kelionė taksi atsieitų ne mažiau keturių dešimčių dolerių, o štai traukiniu – vos po du su trupučiu nuo galvos. Ir lydi mus link centro. Naršo savo mobiliajame ieškodamas mums naudingos informacijos. Žavu ir nuoširdu. Pagalvoju, kad pats tiek dėmesio nepažįstamiems turistams Lietuvoje tikrai neskirčiau, ir susigėstu.
Išlipę mieste tamsaus gymio piliečio paklausiame, kaip rasti mūsų viešbutį, tai jis nepatingi palydėti vos ne iki vietos, vis kartodamas, kaip jis myli savo miestą. Išties žavu.
O koks tai miestas? Atspėkite. Jį juokaujant galima pavadinti Amerikos Panevėžiu. Garsiu tiek savo sporto klubais, tiek tautiečių išeivija. Tiek tuo, kad jis labai vėjuotas.
Tiek lakūnas, tiek palydėjęs benamis pataria apsilankyti vienoje picerijoje. Jų teigimu, tai tiesiog privaloma. Na kaip nepaklausysi tokio patarimo?
Picerija beveik pilna, padavėjas patikina, kad lauksime ne mažiau 20 minučių, bet liekame ir nepasigailime. Pica puiki. Tik ar tą daiktą galima vadinti pica – jau kitas klausimas, nes gauname pusės centimetro storio padą, padabintą gerais keturiais centimetrais sūrio, dešros ir pomidorų pastos. Gauname tiek, kad keturiese neįveikiame, įdeda dar ir namo.
Kainos? Mūsų „Čili“ vadas turėtų degti iš gėdos. Šie pietūs kainavo gal 60 litų, bet liko dar ir sotiems pusryčiams. O ir patalpų nuoma čia didesnė. Ir padavėjai daugiau uždirba. O ir arbata kainuoja gal 4 litus, be to, jos gali prisipilti kiek tik širdis geidžia. Kola – apie 5 litus, ir vėl – pilkis kiek nori. Vanduo su ledukais išvis nemokamas.
Merginos namo, vaikinai – žygdarbių žygdarbiaut. Ieškome bliuzo klubo, bet kokio, kad tik smagus būtų. Tokiais klubais šis miestas ir garsėja. Su bliuzu nesiseka, klubai pasislėpę, tačiau randame neprastą roko klubą. Į jį įleidžia nenoriai, mat neturiu asmens dokumento, o reikia įrodyti, kad esu vyresnis nei 21 m. Argumentas, kad tokio ilgio barzda per porą metų neužauga, pasirodo tinkamas...
P. S. Norėčiau pažiūrėti į akis tam žmogėnui, kuris paskleidė gandą, kad amerikietiškas alus neskanus. Čia daug puikių mažų daryklų. Iš jų ir mūsiškiai galėtų pasimokyti.
P. P. S. Tai ar atspėjote, koks tai miestas? Jei tėvynė turi lietuvišką Čikagą, tai kodėl čia žmonės negali turėti amerikietiško Panevėžio?..