- Kur? Kas čia dabar? Ar tau negera? – mano balsas vis garsėjo, o akys didėjo. - Ką mes ten darysim? Apie vaikus tu pagalvojai?
Tuo metu viskas, ką žinojau apie Jordaniją – tai, kad ši šalis yra šalia Izraelio ir kažkur netoli Irako - vadinasi, nesaugu. Dar buvau girdėjusi apie įspūdingąją Petrą.
- Ten visi tik šaudosi.
Su šiuo sakiniu mano vyro veidas pasikeitė.
- Nesąmonė! Nešnekėk, ko nežinai! Ar tau patinka, kai žmonės lygina Lietuvą su tundra ir tavęs klausinėja, ar gyvendama Lietuvoje valgei pomidorus? Kai tavęs klausinėja, ar tu esi laiminga ištrūkusi iš Čečėnijos, nors Lietuva ir Čečėnija nieko bendro neturi? Bet tie, kurie to klausinėja, žino, kad šios šalys - „ten kažkur į Rytus“, vadinasi, netoli viena nuo kitos. Ar patinka, kai žmonės netiki, kad gyvenime negėrei degtinės? Juk ten, Rytuose, - visi girtuokliai. Nebūk nusistačiusi iš anksto nieko nežinodama.
Klausytis šių žodžių buvo sunku, lyg kokiu skuduru per galvą būtų trenkę. Bet šie žodžiai mane pažadino, nes tai buvo tiesa. Kiek kartų kantriai aiškinau žmonėms apie Lietuvą, puikiai žinodama, kad mano žodžiai jų nusistatymo nepakeis. Metams bėgant išmokau į daug ką nekreipti dėmesio, kartais net skaudžiai atsakyti. Žinau, kam ir ką galiu pasakoti. Žinau, kada geriau patylėti - kam veltui nervintis?
Tai negi aš taip pat nusileidau iki tokio paties lygio? Nutilau, prisėdau prie kompiuterio, išnaršiau visas interneto svetaines įvairiausiomis kalbomis ir po 4 mėnesių iškeliavom į Amaną. Aplinkiniai mus išlydėjo vos ne kaip didvyrius ar bepročius.
Teko greitai pripažinti, kad labai klydau. Pripažinti, kad yra per daug suformuotų “tiesų”, taisyklių, kurias reikia laužyti. Vos tik įsikūriau naujuose namuose, išleidau vaikus į mokyklą, iš karto įsitraukiau į labdaringą veiklą. Iš pradžių nedrąsiai, niekada anksčiau nebuvau dirbusi tokio darbo, bet labai greitai prisiėmiau vis daugiau ir daugiau įsipareigojimų. Šis darbas sugriovė visas mano nuostatas, visas suformuotas taisykles. Net jeigu dažnai tam tikrose situacijose arabams kabinamos etiketės pasiteisindavo, šis darbas man leido suprasti, kodėl jie elgiasi taip, o ne kitaip.
Nors mįslių dar liko. Nėra čia viskas idealiai gražu. Kartais susidūrus su jų lengvabūdišku požiūriu į ateitį, vaikų saugumą, ekologiją norisi kaip vilkui staugti. Viskas čia – inšalah (liet. kaip Dievas to panorės). O apie melą turbūt net šnekėti neverta. Tai - kaip nacionalinis sportas. Galėčiau papasakoti tiek anekdotinių situacijų, kurios tikrai verčia susimąstyti ir kurios mums, europiečiams, liks niekada nesuprantamos.
Aš priėmiau jordaniečius tokius, kokie jie yra, per daug nebandydama jų keisti. Kalbu apie paprastus žmones, kurie vos tik pasisveikinę gatvėje sugeba tave pasikviesti į namus bent mėtų arbatos kartu išgerti. O jeigu virtuvėje rastų ko daugiau - skaniausią kąsnį atiduotų svečiui. Ir tik nebandyk atsisakyti. Jie tai daro ne dėl to, kad kažko iš tavęs laukia, nes tu esi užsienietis, bet dėl to, kad jiems tai - savaime suprantamas dalykas.
Kiek aš tų arbatų esu išgėrusi, negalėčiau suskaičiuoti, net ir labai to norėdama. Ir daugumos tų žmonių daugiau niekada net nemačiau. Apsipratau čia labai greitai, perpratau vietinių mąstyseną ir prisitaikiau.
Tačiau yra ir kitas sluoksnis žmonių. Pastarieji nežino, kur ir kaip leisti pinigus, jie kupini paniekos net saviškiams. Bet tai – jau kita istorija.
Jordanija - šalis, gyvenanti beveik tik iš turizmo ir tarptautinių įmonių filialų. Šalis neturi naftos ir mineralų telkinių, išskyrus fosfatus, šie yra pagrindinės šalies eksporto prekės. Atlyginimai, atsižvelgus į nuolat kylančias kainas, yra labai maži. Kai praėjusiais metais Egipte prasidėjo sukilimas, visų akys buvo nukreiptos į kaimynines šalis. Staiga Jordanijoje beveik neliko turistų, viešbučiai ištuštėjo, kavinėse galėdavai pamatyti tik vietinius, visos turistinės vietos tapo ramios.
Asmeniškai aš mėgavausi ta ramybe. Vaikščioti po Petrą, nesutinkant ant kiekvieno posūkio didžiausios grupės turistų, yra nepakartojamas jausmas. Bet vietiniams gyventojams prasidėjo didelė krizė. Nors šalyje nebuvo jokių streikų ir maištų, turistų neatvažiuodavo. Tuo metu pati savo kailiu galėjau patirti, kaip formuojamos tam tikros tiesos. Kartais penktadieniais (musulmonams tai yra maldos diena - aut. past.) prie premjero namų susirenka grupė žmonių, streikuojančių prieš kylančias kainas, korupciją ir t. t. Šie streikai vyko jau prieš prasidedant neramumams Egipte. Po kelių valandų visi streikuotojai išsiskirsto į namus. Apie šiuos protestus tarptautinė spauda niekada nekalbėjo - ką gali dominti, kad Amane stovi 30 vyrų su plakatais? Tačiau staiga situacija pasikeitė - šie protestai buvo įtraukti į tą patį kontekstą, kaip ir visi kiti Arabų pavasario įvykiai.
Reportažai trukdavo apie 1-2 min. (nes nelabai būdavo apie ką šnekėti), bet kai tas reportažas pasirodydavo tiesioginiame eteryje šnekant apie Kairą ar Tunisą - rezultatas būdavo stulbinantis. Grįžę po savaitgalio, praleisto dykumose, atsakiklyje radom 17 draugų ir giminaičių paliktų žinučių. Žmonės mus barė, aiškino, kad esam neatsakingi tėvai, kaip mes galim taip lengvabūdiškai žiūrėti į situaciją.
„Bent vaikus į Europą sugrąžinkit, jeigu patys nenorit grįžti!“ Teko visus raminti ir aiškinti, kad nesam išprotėję, kad Amane situacija nepasikeitė. Pati mačiau, kaip „France 24“ atsiųsti žurnalistai nežinojo, ką filmuoti. Galų gale atsigulė ant žemės ir dideliu planu pradėjo filmuoti iš apačios, kad tų maištautojų atrodytų daugiau. Va taip ir formuojamos tariamos tiesos. Galiausiai nukentėjo liaudis.
Su pirmais neramumais Sirijoje vėl visų akys buvo nukreiptos į Jordaniją. Politologai praėjusiais metais Jordaniją apibūdino kaip taikos salelę audringame vandenyne. Dauguma karitatyvinių tarptautinių organizacijų darbuotojų savo šeimas apgyvendina Amane, o patys keliauja misijoms į Siriją, Gazos ruožą, Libiją, Sudaną.
Kai Kalėdoms nutarėme važiuoti į Jeruzalę, Betliejų, Tel Avivą ir Haifą, mūsų draugai prancūzai, gyvenantys Amane, aiškino, kad Prancūzijos ambasada nerekomenduoja kelionių į Izraelį - per daug pavojingas laikotarpis. Bet per šiuos 3 metus, praleistus Amane, aš dar nė karto negirdėjau, kad Prancūzijos ar kuri nors kita ambasada būtų pranešusi, kad dabar geras laikotarpis - prašom važiuokit. Nulio rizikos niekada niekur nebuvo ir nebus. Bomba gali susprogti ir Vilniuje, ir Paryžiuje.
Mes su 3 vaikais keliavom visuomeniniu transportu, sėdėjom šalia paprastų žmonių, šnekėjom, juokavom ir visi likom patenkinti. Kelionės metu klausiausi žydų, palestiniečių, arabų. Kiekvienas turi kažkiek savos tiesos. Sutikau daug įdomių žmonių ir išgirdau įdomių istorijų.
Nemažai laiko praleidžiu palestiniečių bėglių stovyklose Jordanijoje, turiu draugų, kurie vis keliauja įvairioms misijoms į Gazos ruožą, ir beviltišką situaciją matau iš labai arti. Neturiu tvirtos pozicijos šiuo klausimu, man atrodo, kad tai per daug sudėtingas konfliktas, kad būtų galima tikėti viena vienintele tiesa, o surasti kompromisą turbūt neįmanoma. Klausausi, stebiu ir stengiuosi įnešti savo mažytį įnašą ten, kur galiu.
Šie 3 metai Jordanijoje pakeitė mano pasaulėžiūrą, „suminkštino širdį“, atvėrė duris į kitas erdves. Per šį laikotarpį savo namuose priėmiau daug draugų iš įvairių šalių ir dažnai juose mačiau pačią save. Gal dėl to ryžausi pasidalyti savo patirtimi su kitais.
Neseniai mokyklos kieme viena draugė pranešė, kad išvyksta į Čadą - jos vyras dirba karitatyvinėje organizacijoje. Mamų akyse mačiau nuostabą ir siaubą, o mano draugė šypsojosi ir vis kartojo – viskas gerai. Viskas turi savo prasmę. Žiūrėjau į ją ir mąsčiau apie save - juk iš tikrųjų Čadas nėra svajonių šalis, bet kiekviena nauja patirtis atneša kažką pozityvaus, net jei iš karto taip ir neatrodo. Jeigu rytoj mano vyras praneš, kad išvykstam į Čadą, nemanau, kad šokinėsiu iš laimės. Bus daug baimės ir abejonių, bet nugalės smalsumas ir noras eiti į priekį. Juk būtent taip – išdrįstant imtis iniciatyvos ir rizikos - mes keičiamės ir keičiam pasaulį.