Kojines ir batus apsiaunu koridoriuje, įmitusi moteriškė-siurblio valdovė klausiamai žiūri į mane. „Ten mergina dar miega“, – nejučia pasijuntu besiteisinantis. „Oh, Friday night (liet. O, penktadienio naktis)“, – ji man suokalbiškai merkia akį.
Registratūra nustebina brangumu. Kai pasiskundžiu, kad internetas iš manęs prašo burtažodžio, o „abrakadabra“ netinka, man paaiškina, kad naują stebuklažodio versiją pasakys už dešimt ar penkiolika dolerių. Ačiū, namie už internetą moku du dolerius per mėnesį, o čia už parą tiek? Susirasiu kur pasivogti mieste.
Tyrimų ir bandymų būdu nustatau, kad garsiai tarškinat daiktais net ir labai jaunas organizmas sugeba atsibusti, o nuo grasinimų būti paliktam namie – sugeba net ir atsikelti. Vienas arbatos pakelis dviem, vakarykštės prabangos likučiai – pica maišelyje tampa pačiais nuostabiausiais turistiniais pusryčiais.
Ak, štai kokia ta Čikaga šviesoje, tikrai ne prastesnė nei naktį. Marilyn Monroe vėjavaikiškai mojuoja sijonu ir su ja besifotografuojančius vyriškius priverčia lyg netyčia pakelti galvą ir įsitikinti, kad josios apatiniai baltos spalvos. Konkurencinėje kovoje dėl fotoaparatų spragtelėjimų skaičiaus ji begėdiškai laimi prieš netoliese įsitaisiusį pliktelėjusį akiniuotą dėdulę, radijo diktorių.
Paklausę vieno bičiulio, buvusio čikagiečio, kuris dabar gyvena Floridoje, patarimo ieškome didelio – šimtaaukščio – namo, kurio 96-asis aukštas iš tolo kviestų kavos aromatu. Kodėl? Todėl, kad pakilti į visų linksniuojamą „Sears Tower“ kainuoja nepigiai – penkiolika dolerių vienam žmogui. O štai „Hancock centre“ pastate atsigerti kavos ar kokių apynių sulčių galima be papildomo transportavimo mokesčio.
Ar verta minėti, kad miestas iš aukštai atrodo puikiai? Ko gero, ne. Dėl laiko stokos. Pastatas – viso šimto aukštų, trečdalio kilometro aukštumo. Ir jis tik trečias pagal aukštį mieste. Beje, kasmet čia vyksta greitojo lipimo aukštyn varžybos. Rekordas – septynios su puse minutės iki 96-ojo aukšto. Ne taip greitai, kaip liftu, na bet vis tiek stulbinančiai greit.
Apynių sultys pusryčiams, telefoninė nuotrauka į veidaknygę bičiuliams paerzinti prisijungus prie belaidžio vietos interneto. Staiga gaunu žinutę, kad virtualusis pasigyrimas man atsiėjo šimtą lietuviškų pinigų. Pasirodo, paprastasis belaidis internetas baigėsi, o mobilusis kainuoja ne tiek ir mažai. Taigi akivaizdus priminimas, kad už vieną muštą dešimt nemuštų duoda. Nėra ko kvailioti, reikia kuo skubiau išjungti nereikalingas telefono funkcijas.
Ką dar galima veikti Amerikoje šeštadieniais, jei nėra krepšinio varžybų?
Galima susirasti kokias vestuves ir pasižiūrėti, kaip žmonės pasižada vienas kitam „iki grabo lentos“. Trys bažnyčios ir nė vienos baltos suknelės. Gal tai nebemadinga?
Tačiau jei baltų suknelių nėra, galima surasti baltas kojines. Čia tokios mylimiausios. Beveik kaip Panevėžyje (ir ne tik) prieš daugybę metų – prie išeiginių treningų ir juodų blizgančių batų. Tai baltakojiniai – „White sox“ – beisbolininkai.
Bilietai – nuo 16 iki 75 dolerių. Ne, tos šakos tiek nemylime, kad imtume ne pigiausius. Sėdime aukštai ir bandome išsiaiškinti žaidimo principą. Suprantam, kad vienas meta, o kitas, kai netingi, ta gerąja lietuviškose bagažinėse dažnai laikoma lazda bando pataikyti į kamuoliuką. Dažniausiai tingi, bet kartasi ir užsimoja.
O štai ką veikia kiti vyrukai, stoviniuojantys aikštėje, – mistika. Tikrai ne mano silpnoms smegenėlėms suprasti. Jie vaikštinėja, kasosi, kepurėles vis pasitaiso. Vienas jų net storesnis už mane, tokį nemenkai įmitusį pilietį. Velnias, jei suprasčiau taisykles, galėčiau padaryti puikią sportinę karjerą tėvynėje – būčiau stovėtojas aikštėje kairiajame žolyno kampe.
Aukštai pigiai sėdėti neįdomu, taigi bandome patekti į vidutinio brangumo zoną. Didelis fotoaparatas ir „labai „svarbi“ veido mina šalia nežymaus linktelėjimo veikia tartum burtų lazdelė – mes viduje. Na, jei sekasi, tai sekasi, bandom patekti ir į apačią. Čia jau ne taip paprasta, reikia parodyti ir spaudos pažymėjimą. Tiesa, jis lietuviškas, bet su antspaudu, nuotrauka ir didelėmis stebuklingomis raidėmis „Press“.
Tačiau ir arčiau sėdint žaidimas aiškesnis nepasidaro. Pagal tai, kokia abejinga publika, įtariame, kad ir vietiniai nelabai žino, kas vyksta aikštėje, jie net nežino, kada džiaugtis. O gal emocijos trukdo gerti ir valgyti? Eilėse prie užkandžių žmonių ne ką mažiau nei tribūnose.
Amerikietiški beisbolo sirgaliai panašūs į dideles geras flegmatiškas pandas. Ne į vilkus alkanomis akimis, kokie buvo ne taip senai matyti favelose gyvenantys brazilai, futbolo sirgaliai. Gal ir gerai, be to, visiems tikrai saugiau.
Pabaigos laukti neverta, taigi patraukiame atgal į miestą. Parke stovintys šachmatų staliukai kuo puikiausiai tinka ne tik sportui, bet ir maistui iš prekybos centro patiekti. Ir sriubos, ir troškiniai papuošia stalą, o kur dar vaizdas į jūros dydžio ežerą.
Privažiavęs policininkas nepatikliai nužvelgia, bet neradęs nei alaus, nei „džekučio“ ir supratęs, kad mūsų riešų dailiomis apyrankėmis papuošti negalės, nuvažiuoja tolyn, naujų draugų ieškoti.
Vėl sutinkame paslaugumu stebinančių žmonių – paklausk ko nors, tai visą istoriją papasakos.
Visiškai netyčia parduotuvėje pamatome Lietuvos vicekonsulę, jos patarimai, kaip praleisti sekmadienį, net labai praverčia.
Parkas. Prieplauka su laivais ir gausybe žmonių. Daugybė jaunučių merginų, išdažytų karo spalvomis. Ko gero, netoliese vyksta konkursas „Baisiausia gražuolė“. Juokauju žinoma, čia vyksta „Cheer leader“ varžytuvės, bet toks dažų kiekis kiekvieną moteriškę gali subjauroti nepataisomai.
Temsta ir girdime, kaip iš tolo šaukia namai: „Grįžkite, pailsėkite prieš vakarinę programą.“ Taip ir padarome – pakampėmis, patiltėmis, kiek nustebusių juodųjų brolių paklausdami kelio. O tada...
O tada palikęs žavią jauną bendrakeleivę jėgų atgauti iškeliauju ieškoti bliuzo. Paieškos ilgos, nors ir esu pasižymėjęs vietas, kur turėtų būti klubai. Vietinių klausti beveik beviltiška – vienas rodo į vieną pusę, kitas į kitą ir po gero pusvalandžio klajonių akys užkliūna už reikiamo užrašo „Blue Chicago“.
Šis juodaodžio buvusio bliuzmeno valdomas klubas panašus į nušiurusią skylę. Toks, koks ir turi būti tikras bliuzo klubas. Čia svarbiausia ne tai, ką pamatai, o tai, ką išgirsti, ką pajauti. Atmosfera tobula.
P. S. Jei kas norėsite aplankyti, jis – Clark gatvėje, per interneto paiešką susirasite. Gyva muzika kiekvieną savaitės dieną.