Fotografijos studijas baigęs kinas L.Tiezhi aitvarais susidomėjo 1984-aisiais. Tuomet jis fotografavo įvairius Pekino menininkus ir susipažino su būsimuoju savo mokytoju.
„Kai supratau, kokie simbolių, istorijos ir tradicijų klodai slypi aitvaruose, nusprendžiau imtis jų gamybos”, – sakė L.Tiezhi.
Kad įtikintų patyrusį aitvarų meistrą, jog nori perimti jo sukauptas žinias, L.Tiezhi teko nemažai pavargti. Mat paprastai Kinijos tradicinių aitvarų meistrai savo žinias ir patirtį perduoda vos keliems išrinktiesiems.
– Kuo išskirtiniai jūsų kuriami aitvarai? – pasiteiravo „Sostinė” į Vilnių atvykusio aitvarų meistro L.Tiezhi.
– Prieš 2400 metų aitvarai buvo naudojami karyboje. Anksčiau jie buvo daromi iš jaučio odos, šilko – brangių ir plačiajai visuomenei neprieinamų medžiagų.
Vėliau, VII–VIII amžiuje, aitvarams kurti imtas naudoti popierius. Dėl to aitvarai labai išplito visuomenėje.
Vaikams aitvarai yra džiaugsmas, suaugusiesiems – irgi džiaugsmas, tačiau kartu ir menas.
Mokyklos, kuriai atstovauju, aitvarai išskirtiniai tuo, kad juos sieja dviejų mokytojų patirtis.
Vienas šio stiliaus pirmųjų meistrų kuria aitvarus imperatoriui, kitas buvo tapytojas. Vieno aitvarai buvo labai tvirto karkaso, stiprūs ir puikiai pakildavo. Kitas daug dėmesio skyrė aitvarams apipavidalinti. Iki to laiko niekas taip gražiai ant aitvarų netapė.
Kai šios dvi savybės susiliejo, atsirado šie Pekino mokyklos stiliaus aitvarai – labai tvirti ir gražūs. Jie išsiskiria savo piešinių gausa ir spalvingumu, naudojami įvairūs simboliai – bijūnai, kitokios gėlės, liūtai, žuvys, ilgą gyvenimą simbolizuojančios katės ir persikai, taip pat drugeliai, šikšnosparniai ir kitokie laimę nešantys ženklai. Tai, kas nutapoma ant aitvaro, galima laikyti meno kūriniu.
– Aitvarams daryti vilniečiams iš Kinijos atvežėte bambukų. Ar galima juos kuo nors pakeisti?
– Bambukai aitvarui yra labai svarbūs. Įprasta juos pirkti Kinijos pietuose, nes ten jie geresnės kokybės. Tačiau reikia pirkti tokius, kurie auga kalno papėdėje, nes vandenyje augę bambukai netinkami aitvarams gaminti – per daug vandeningi.
Ant kalno augantys bambukai yra labai sausi ir gaminant aitvarą gali lengvai sulūžti. Tačiau įsigijus bambukų, negalima aitvaro gaminti iš karto. Bambukus reikia metus palaikyti, kad jie nusistovėtų.
Bambukai, kuriuos naudoja vilniečiai, pirkti prieš metus. Žinoma, jeigu lietuvis ateityje sugalvos pasigaminti aitvarą, bambukų jis nenaudos. Aitvarui pagaminti tiks ir bet kokia kita medinė juostelė, ypač jeigu aitvaras nesudėtingos konstrukcijos.
– Kiek laiko tveria vienas aitvaras?
– Iš pradžių, kol žmogus neturi įgūdžių, aitvarą patariama leisti dviese. Vėliau žmogus jį pakelti į orą galės ir pats.
Jeigu žmogus aitvarą leidžia atsargiai, apgalvotai, jį naudoti galima kelerius metus. Tačiau reikia saugotis labai stipraus vėjo, aitvarus baigus leisti, juos gražiai supakuoti.
– Vilniečiai aitvarus dažnai leidžia prie Baltojo tilto. Ar tai tinkama vieta?
– Vieta prie Baltojo tilto tikrai tinkama. Pieva ten plati, o tai būtina sąlyga aitvarams leisti – jiems reikia daug erdvės.
Vietoje, kurioje leidžiami aitvarai, neturi būti didelių pastatų, kad vėjas pūstų viena kryptimi, be jokių sūkurių.
– Kuo skiriasi vilniečių aitvarai nuo leidžiamų Kinijoje?
– Vilniečiai nuo kinų, leidžiančių aitvarus, nesiskiria niekuo. Skiriasi tik aitvarų apipavidalinimas. Ant vilniečių aitvarų matyti abstraktūs piešiniai, kitokios spalvos, mačiau ir aitvarų su vaivorykštėmis, kitokiais objektais.
Jeigu senas aitvarų meistras pamatytų tokius aitvarus, jie jam pasirodytų keistoki – tradiciniai kinų aitvarai turi kitokius piešinius ir raštus.
– Gaminti paprastus aitvarus mokote žmones visame pasaulyje. Kuo išsiskiria mokiniai Vilniuje?
– Mokinių turėjau ne tik Vilniuje, bet ir Kaune. Kauniečių ir vilniečių sukurti aitvarai panašūs. Tačiau kauniečiai renkasi mažiau spalvų – ima vieną pagrindinę ir antrą ar trečią papildomas.
Vilniečiai mėgsta daugiau spalvų, jų aitvarai margesni.
Tačiau apskritai visi lietuviški aitvarai savo raštais ir spalvomis man primena jūsų bažnyčiose matytus vitražus.
Japonai naudoja lengvas spalvas ir pereinamus atspalvius. Jie aitvarus dekoruoja subtiliai.
Jungtinėse Amerikos Valstijose žmonės naudoja grynas sodrias spalvas, o, pavyzdžiui, Kuveite labai populiarūs žalios ir geltonos spalvų deriniai.
Jeigu lygintume tautas pagal kruopštumą, kruopščiausi būtų japonai, tailandiečiai. Tai tikriausiai susiję ir su jų religija. Šiose šalyse žmonės labai lėtai, kruopščiai, preciziškai gamina aitvarus.
Europoje žmonės viską daro greičiau. Tačiau lietuviai – taip pat gana kruopštūs, nes pamokos, kurioms skiriama valanda, čia išsitęsia iki pusantros valandos ar net dviejų.
Lietuviai dirba iš širdies, o kai kurie ir labai savitai mąsto. Man labai patiko grupelė žmonių, kurie vieną baltą aitvarą dekoravo tik mėlyna spalva.
Toks aitvaras, kuriame mėlyni atspalviai susimaišę su balta spalva, man priminė pavasarį, siejosi su ramybe.
– Ar spėjote pasidairyti po miestą?
– Didžiulį įspūdį man paliko Vilniaus senamiestis. Man labai patiko Arkikatedra ir ant jos esančios trys skulptūros. Ypač ta, kuri laiko didžiulį kryžių. Pastebėjau, kad šviečiant saulei jis labai gražiai spindi.
Esu aplankęs daugybę valstybių, negaliu pasakyti, kad Lietuvoje mane kas nors ypač nustebino. Tačiau vienas dalykas mane Vilniuje sužavėjo – tai ramybė. Žmonės, kurie čia gyvena, ramiai užsiima mėgstamais dalykais. Žavu, kad aplink daug žalumos, tai irgi suteikia ramybės pojūtį.
Įdomu man pasirodė tai, kad Vilniaus universitete yra bažnyčia. Esu buvęs galybėje universitetų, tačiau kad viduje būtų bažnyčia, o dar tokia didelė, įspūdinga ir graži, nesu matęs.