Sarema dvelkia ramybe ir kitu, rodos, niekur neskubančiu pasauliu, kuriame sustojęs laikas negąsdina, o saulėlydis į jūros gelmes – ramina. Galbūt todėl čia verta važiuoti tiems, kuriems reikia „pravėdinti galvą“, atsipūsti nuo žmonių šurmulio, nuolatinio bėgimo ir pajusti tikrą gamtos prieglobstį.
Patys estai didžiuojasi savo sala, liaupsina ją, vyksta čia praleisti atostogų. Nežinau, kiek tiksliai jų čia būna sezono metu, kai Baltijos jūros vandens temperatūra tampa pakankamai šilta maudytis, tačiau paskutinėmis pavasario dienomis čia nebūna nei turistų, nei vietinių gyventojų šurmulio. Skersai išilgai riedant salos keliais ir takeliais daug žmonių sutikti čia nepavyko. Net atvirkščiai – spėjau pasijusti taip, lyg sala priklausytų tik nedidelei drauge atvykusių lietuvių grupelei.
Kėlimasis nuolat kursuojančiu keltu iš Virtsu miestelio į salą užtruko nepilną pusvalandį, o pirmas vaizdas atsistojus ant kojų žemėje, kurią iš visų pusių supa vanduo – per daug nenustebino. „Muhu sala“, – perskaičiau pirmą pamatytą kelio ženklą. Koks gražus pavadinimas! Tačiau kaip tai - Muhu? Pasirodo taip, Muhu su Sarema jungia kelias, kuriuo važiuojant jau po kelių minučių pavyksta pasiekti savo tikslą. Mes – Saremoje, tad skubame aplankyti įspūdingiausias salos vietas.
Meteorito ežeras
Vienas lankomiausių objektų Saremoje – Kali ežeras, kurį suformavo meteoritų krateriai. Užlipus į medžiais apaugusį kalnelį atsiveria ryškiaspalvis žalios spalvos ežeras, kiek primenantis lietuviškąją Velnio duobę Aukštadvaryje. Neaišku, ar ši vieta turi tiek pat mistika apipintų legendų, tačiau vaizdas iš tiesų užburia.
Manoma, kad šis krateris susiformavo prieš 2,4-7,5 tūkst. metų ir tai buvo didžiausias iš visų tuo metu susiformavusių kraterių. Didžiulio, maždaug 400 tonų svėrusio, meteorito greitis galėjo būti maždaug 20 kilometrų per sekundę, o smūgis galėjo prilygti atominei bombai.
Ežero atsiradimo istorija savaip traktuojama ir mitologijoje. Galima rasti šaltinių, kuriuose teigiama, kad tai skandinavų dievas Thoras savo ugniniu plaktuku stuktelėjo į Saremos salą, kitur sakoma, kad tai graikų saulės dievas Panteonas nesuvaldė savo saulės vežimo. Kaip ten bebūtų – dabar Kali turistų itin pamėgta vieta.
Angla vėjo malūnai
Privažiavus gyvenvietę pavadinimu Angla, maždaug 30-ajame kilometre keliaujant maršrutu Upa–Leisi mus pasitiko dar nuo senų laikų išlikę mediniai vėjo malūnai. Anksčiau Saremoje kone kiekvienas kaimas turėjo malūnų kalvas, tačiau šiandien jie jau retenybė.
Visai šalia kelio, lygiame ir plikame, tačiau gražiai sutvarkytame lauke stovi penki malūnai. Keturi jų – standartiniai, vienas – kiek aukštesnis, olandiško stiliaus. Teritorijoje taip pat įsikūręs kultūros paveldo muziejus, čia eksponuojama žemės ūkio technika, įkurtos įvairios dirbtuvės, rodoma, kaip buvo veliama vilna, žiedžiami puodai, kepama tradicinė estiška duona.
Geranoriški šeimininkai pasitiko svetingai, su šypsena. Norintiems atsigaivinti čia siūloma paskanauti pagal senąsias tradicijas gaminto estiško alaus su kadagiu ir medumi. Skamba gurmaniškai, tačiau skonis – specifinis ir kiek primena naminį alų, todėl siūlyčiau nepasiduoti emocijai ir pradžioje užsisakyti kiek mažesnį kiekį.
Panga skardis
Nepriekaištingai sutvarkytoje teritorijoje atsiveria lietuviškąją Karklę primenantis Pangos skardis – dar viena turistų pamėgta vieta Saremoje. Nuvykus ten, norisi iškelti rankas į viršų, užsimerkti ir sudainuoti mėgstamą dainą. Arba garsiai išrėkti didžiausią savo norą, nes, rodos, stovint ant daugiau nei 20 metrų aukščio skardžio jis pasieks patį Dievą.
Nuo skardžio atsiveria įspūdingas Baltijos jūros peizažas. Gali pasijausti lyg paukštis. Belieka tik išmokti skraidyti.
Pangos skardis užburia ir suteikia laisvės pojūtį. Rodos, tampi žemės, dangaus ir jūros dalimi, vienas kvėpuoji grynu visos salos oru ir girdi pušis, kurios ošia tik tau. Aplanko labai geras jausmas.
Kai sinoptikai žada gerus orus, čia netrūksta nei romantiškai nusiteikusių porelių, nei šeimų su vaikais. Nepriekaištingai sutvarkytoje teritorijoje yra suoliukai, pavėsinės, čia padarytos didžiulės, keturis žmones talpinančios supynės.
Jei tikėtume legendomis, dar iki krikščionybės čia gyventojai nuo skardžio jūrai aukodavo gyvulius, o prieš žvejybą žmonės į vandenį pildavo naminį, saloje gamintą alų, tikėdami, kad dėl to jūra bus rami, o laimikis – geras.
Kuresarė – Saremos salos sostinė
Salos sostine vadinama Kuresarė – didžiausias Saremos miestas pietvakarinėje salos dalyje. Kurortinį miestą skalauja jūra, pakrantėje stovi dar nuo XIII a. išlikusi pilis, čia įkurtas didžiulis parkas, laisvalaikio ir pramogų centrai, vandens parkas, veikia sanatorijos. Mieste taip pat galima pamatyti XVII a. statytą rotušę, miesto teatrą. Kuresarė – tai poilsio oazė ramybės išsiilgusiems turistams. Tiek mieste, tiek saloje labai daug dviračių takų, daug žmonių važinėja riedučiais.
Besigilinant į Saremos istoriją, nesunku pastebėti akivaizdžią danų įtaką. Bent man Kuresarė kažkuo labai priminė tipinį danišką kraštovaizdį, ypač tas senos ir modernios architektūros santykis, prestižiškai sutvarkyti parkai ir dideli laukų plotai, akmenys, kurių, beje, čia ypač daug.
Į Kuresarę atvykome pačiu laiku – čia senoje vyskupų pilyje-tvirtovėje kaip tik vyko muziejų naktis, į pilį turistai buvo įleidžiami nemokamai, vyko kultūrinė pramoginė programa. Kiek nustebino tai, kad vietinius turbūt buvo galima suskaičiuoti ant rankos pirštų – jų čia buvo labai nedaug. Pagrindiniai lankytojai – kaip ir visur, turistai, šnekantys rusų, vokiečių ir kinų kalbomis.
Didžiulėje pilyje galima rasti visko, kas susiję su Estija – nuo istorijos, iki pamokėlių apie kulinarinį paveldą. Pastatytuose terariumuose – visa su šalimi susijusi fauna ir flora. Labai patiko šiuolaikiškas objektų pateikimas. Pilis-muziejus suskirstytas į daug skirtingų erdvių, o kiekvienoje jų vyrauja atskira tematika arba – dar geriau – laikotarpis. Pavyzdžiui, ekspozicija – Antrojo pasaulinio karo metu veikusi parduotuvė. Prie prekystalio stovi vaškinis pardavėjas, o už jo nugaros – sudėti daiktai, kuriais buvo prekiauta tuo laikotarpiu. Kitoje salėje – viskas susiję su sovietine simbolika. Paprasta ir informatyvu. Taip pat maloniai nustebino ekspozicija pavadinimu „Made in Saarema“, kurioje rodoma viskas, ką gamina salos gyventojai. Čia galima pamatyti visko - nuo statybinių žaliavų iki drabužių, maisto produktų. Argi ne puiki mintis tokiu būdu parodyti tai, ką jie turi geriausio?
Po trumpų stabtelėjimų turistų lankomose vietose lipdama atgal į autobusą dažnai šyptelėdavau ir mintyse pagalvodavau – nieko ypatingo. Ypač turint galvoje tai, kaip reklamuojami konkretūs objektai. Tačiau vieną šypseną palydėdavo kita – negalima neįvertinti estų pastangų puoselėti net mažiausius gamtos, kultūrinius ar istorinius stebuklus.
Estai net nereikšmingiausius dalykus turistams pateikia kaip ypatingus, jie moka didžiuotis ir puoselėti tai, ką turi. Salos gyventojams kiekvienas turistas – dovana, kiekvienas klientas – lobis. Smagu pajausti žmones, kurie vertina paprastumą, nuoširdumą ir dar nespėjo susirgti didybės manija.
Saremoje yra ką veikti. Smagių įspūdžių keliaujantiems.