Pirmiausia keliaujame į užeigą mistišku pavadinimu „Trynys“. Ne, ne vienas iš trijų brolių, o tas geltonas daiktas kiaušinyje, vėliau suteikiantis spalvą viščiukui. Šioje kavinėje – eilė dvidešimčiai minučių, todėl pėdiname į kitą kiaušinienių restoraną. Šioje koridoriuje prie virtuvės laukiame „tik“ penkiolika minučių.
Maistas labai gardus. Ir pagal porcijų dydį nebrangus. Manasis meksikietiškas omletas su daugybe priedų kainuoja vos 20 litų. Už tokią porciją Lietuvoje sumokėčiau ne mažiau. Taigi misija „Skrandis“ baigta, galima plautis lauk.
Nutariu pasinaudoti vicekonsulės patarimu ir aplankyti kadaise gausiai lietuvių apgyvendintą rajoną.
Keliauju metro, kol pasiekiu a. a. Kedžio vardu pavadintą stotelę. Dar ir gatvė tokia yra (Kedzie – na, už rašybos klaidas amerikiečiams atleidžiu). Sutikto stoties budėtojo klausiu, kur Market parko rajonas. Nežino. Panašiai būtų, jei kokio autobusų kontrolieriaus Šeškinėje paklaustum – o į kurią pusę Fabijoniškės, o tas ir atsakytų, kad gyvenime apie tokias negirdėjęs.
Sėdu į kažkokį autobusą. Nuojauta neapgauna – judu reikiama kryptimi. Didelė juodaodė vairuotoja man pagrasina iškvieti policiją, nes pro langą pabandau nufotografuoti užrašą lietuvišką užrašą „Draudimas“. Pasirodo, važiavimo autobusu taisyklės draudžia fotografuoti per langą. Tikra laisvės šalis.
Važiuoju reikiama kryptimi, bet netoli, likęs atstumas – pėsčiomis. Išlipant vairuotoja draugiškai pataria aparatą slėpti kuprinėje. Dar ko!
O rajonas išties kitoks nei centras. Automobiliai daugiausia visureigiai labai dideliais ratais, tamsaus gymio vairuotojai klauso ispaniškos muzikikės. Dar juodesni piliečiai vairuoja didžiarates mašinas su hibridiniais varikliais – jos varomos benzinu ir garso kolonėlėmis. Sako, didžiausia galia pasiekiama klausantis repo, todėl jis ir dominuoja.
Vėliau mano kelias eina per parką, kur anksčiau aprašytų individų kraujo broliai žaidžia krepšinį. Arba vedžioja pitbulius ir kitus „Čikagos piktųjų“ veislės šunis.
Namukai palei parką gražūs, jaukūs, tokie amerikietiškai lietuviški. Štai ir granitinė lenta su dešimties litų banknoto herojais. Netoliese – didelis pastatas, primenantis rajono centro profesinę mokyklą, kaip suprantu, priklausantis seserims kazimierietėms.
Šalia – ligoninė, o už posūkio – bažnyčia. Šventoriuje – medinis tautiškais motyvais papuoštas kryžius, plazdanti trispalvė. Nors aplink bažnyčią nė gyvos dvasios, suku vidun. Užeinu – vyksta sekmadienio mišios anglų kalba, tačiau kunigo akcentas toks mielas ir pažįstamas, nelyg mano tėtis kalbėtų angliškai.
Keletas kadrų viduje, ten, kur matau lietuviškus užrašus. Užkalbinusi močiutė angliškai teiraujasi, kokiu tikslu. Aš jai atsakau lietuviškai – kad smagiau būtų. Raukšlėtą veidą papuošia šypsena.
Išsikalbam. Ji emigravo dar baigiantis karui, kai vokiečius iš Lietuvos stūmė rusai. Gyvena čia pat, ji – vena iš nedaugelio likusių lietuvių. O kur kiti? Išsikraustė – kas į Lemontą, kas dar kur nors.
Prieš geras dvi dešimtis metų į rajoną pradėjo keltis gyventi „juodžiai“ ir „meksikonai“. Ir kaip tai rasistiškai beskambėtų, niekas nenori šalia jų gyventi. Dėl jų elgesio. Ir jokios tolerantiškumo pamokėlės plakatuose ar per televizorių čia nepadės.
„O taip, anksčiau tai buvo smagus rajonas, su daugybe lietuviškų restoranų, oi kiek alaus išgerdavom... O dabar reikia ir man iš čia kraustytis, nes nieko čia nebeliko. Štai jei laimėčiau loterijoje, važiuočiau gyventi į Lietuvą, į Kretingą“, – atvirauja ponia.
Mišios baigiasi, kunigo padėjėjas gesina žvakes. Suskamba jo telefonas, vargšas net pasimeta. Klausiu, ar čia viršininkas iš viršaus skambina. „Tikiuosi ne“, – juokdamasis atsako. Prisistatau, o šis klausia, ar nenorėčiau pasiklausyti koncerto, kuris kaip tik dabar ir vyksta. Žinoma, norėčiau, tik kur? „Eime, tik palūkėk minutėlę, persirengsiu“, – sako dvasininkas.
Šalia esančioje salėje koncertas jau į pabaigą, skamba paskutinė daina. Švenčiamas gimtadienis – vienam scenoje grojusiam muzikantui – saksofonininkui teikiamos gėlės.
Prieš mėnesį teko lankytis Brazilijoje, ten taip pat užsukau į vietos lietuvių bendruomenės susibūrimą. Pastarojoje jaučiausi esantis užsienyje, o Čikagoje atrodo, kad net išvykęs nebuvai, kad esi kažkur Lietuvoje.
Kompanija marga, tai – ir teisininkai, ir nuosavus verslus turintys žmonės, muzikantai, dainininkai, aktoriai. Kas kažkada vaidino Jaunimo teatre, kas Butkutę pavadavo, kai ji buvo pavargusi dainuoti, kas dėstė muzikos akademijoje.
Čia ir dabar kuriama – norint „palaikyti“ save, pabėgti nuo kasdienybės. Čikagoje veikia net lietuviška opera, o tai nepigus malonumas, vienas pastatymas kainuoja apie 100 tūkst. dolerių ir viskas daroma iš nuosavų ar suaukotų lėšų. Artimiausia premjera – „Pajacai“ nusimato 2013 metais.
Beje, pasirodo, vakar į Čikagą buvo užsukęs ponas kultūros ministras. Lepteliu, kad jį reikėjo užspausti dėl dalinio kultūros išeivijoje finansavimo. Visi pradeda šypsotis.
Ponas Arunas pasisiūlo pavėžėti iki metro linijos, pakeliui užsukame į lietuvių kultūros centrą bei šeštadieninę mokyklą. Lieku išties nustebęs – didelis kelių aukštų pastatas su darželiu, mokyklos klasėmis, koncertų sale, patalpomis repeticijoms, muziejumi ir net kabinetu rankų lenkimo klubui.
Apsikeičiame kontaktais, atsisveikiname. Pajudu traukinių link. Kitas punktas – „Boys town“. Iš pavadinimo galite atspėti, kas tai.
Paprastai gėjų rajonai būna dailesni ir įdomesni. Taip yra ir šį kartą – jaukumo daugiau, tačiau ypatingo išskirtinumo nematyti. Čia nėra ir ką veikti, todėl prie „starbakso“ arbatos pusvalandžiui pasivaišinęs internetu nusprendžiu pradėti žygį pėsčiomis link legendinio džiazo klubo „Green Mill“, kuriame muzikos klausydavosi pats Al Capone, vėliau tuneliuose, vedančiuose link ežero, slėpdavęs kontrabandinį alkoholį.
Kelias, einantis pro keletą kapinių, tik žemėlapyje atrodo neilgas. Visada lankantis svečiose šalyse įdomu apžiūrėti laidojimo vietas. Pirmosios kapinės žydų – varteliai užrakinti, pakabintos lentelės, kad tai – privati nuosavybė ir nėra jums čia kas veikti. Antrosios – išeivių iš Vokietijos – vartai atidaryti, pastebiu tik įspėjimą nesportuoti ir nevedžioti šunų, apribojimus mašina važiuoti ne greičiau kaip 15 mylių per valandą.
Ant antkapių iškalta velionio pavardė, vardas ir metai, o ant antkapio viršaus nurodoma „tėvas“, „mama“, „sūnus“ ir t. t. Keista, juk tas pats žmogus galėjo būti ir tėvas, ir senelis, ir sūnus, net kaimynas kažkam.
Kitos kapinės intriguojančiu pavadinimu „Graceland“ irgi uždaros, tačiau žaliasis malūnas jau netoli. Tik pasitinka jis ne per daug svetingai – viduje mane pasiveja didelis dėdė ir paprašo septynių dolerių. Už ką? „Po dviejų valandų čia prasidės poezijos skaitymas“, – paaiškina. Tai gerai, atsakau, iki to laiko aš jau būsiu seniai išėjęs. „Ne, jūs privalote susimokėti“, – neatstoja. Na, ačiū, nereikia.
Tuos septynis dolerius gretimame bare investuoju į porą porcijų gerojo sušildančio gėrimo. Juolab kad to malūno interjeras niekuo neįspūdingas, eilinis aptrintas baras, tik besinaudojantis buvusia šlove ir istorija.
Pora stotelių traukiniu ir nusprendžiu paėjėti link zoologijos parko ir namų. Kelionė trunka kelias valandas. Ko gero, būsiu pasiekęs ėjimo su dvylikos kilogramų kuprine rekordą. Manau, per šią dieną maždaug 30 km nukulniavau.
Lyg maža būtų kilometrų, priėjus centrą prasideda audra. Ne šiaip lietutis, bet rimtas vėjas ir beveik tropinė liūtis. Šlapias iki paskutinio siūlelio, bet laimingas pasiekiu viešbutį. Stichijos man patinka.