Urmija yra trečias pagal dydį pasaulyje, ir didžiausias Irane sūraus vandens, nenuotakus ežeras, telkšantis 1280 m. aukštyje virš jūros lygio Armėnijos kalnyne, netoli sienos su Turkija. Jo ilgis -140, plotis -55 kilometrai.
Didžiojo šio ežero dalis yra nacionalinis parkas, taip pat UNESCO saugomas biosferos rezervatas.
Šio ežero vanduo labai sūrus, žuvų jame beveik nėra, veisiasi tik smulkūs vėžiagyviai.
Dėl druskos koncentracijos ežere nebeįmanoma laivyba. Dar prieš keletą metų, turistų ir keliaujančių vietinių žmonių plukdymas po vaizdingą ežerą, lankant jo salas ir stebint čia besiilsinčių pelikanų ir flamingų būrius, buvo įspūdinga ir populiari pramoga.
Urmijos ežeras yra viena sudėtingiausių Irano ekologinių problemų. Ežeras sparčiai senka, traukiasi ir per keletą pastarųjų dešimtmečių susitraukė beveik perpus. Labiausiai dėl to kaltos užtvankomis pažabotos trisdešimt penkios į Urmiją įtekančios upės, kurių vanduo panaudojamas laukų drėkinimui. Jei nebus imtasi radikalių priemonių, dar po keleto metų vietoj įstabaus ežero plytės milžiniškos, akimis neaprėpiamos baltos druskos pievos. Jau šiandien didžiausias ežero gylys siekia vos du metrus.
Urmijos ežeras ir jos apylinkės kupinos legendų ir paslapčių, suteikiančių peno ir mokslininkams, menininkams ir paprastiems mirtingiesiems, kuriems buvo lemta akis į akį susidurti su didingu gamtos stebuklu. Kur dar galėsi išvysti ežerą, ribuliuojantį rausvomis, rožinėmis, oranžinėmis, violetinėmis bangomis, įrėmintą švytinčiais baltais druskos kristalais. Sunku atsitraukti akis nuo nerealių Urmijos vaizdų. Regis, niekada nebus gana. Bet kelias šaukia. „Aber Route BC“ traukia toliau ieškoti lietuviško gintaro pėdsakų.
Ekspedicijos vadovas Rokas Volungevičius: „Įpusėjus ekspedicijai galiu teigti, kad į Lietuvą parvežame vertingų kultūros ir verslo kontaktų ir įdomios istorinės medžiagos, padėsiančios atskleisti senovės Gintaro kelio paslaptis“.