Skrydžio diena. Keliamės anksti, greitai susikrauname daiktus, važiuojame taksi iki metro linijos ir pirmyn. Balsas, pranešantis stoteles, išaiškina, kad traukinyje negalima nei valgyti, nei kortomis lošti, nei pinigų kaulyti. O apie viskio ragavimą nė žodžio. Tai gal surizikuoti?
Kai stotelėse balsas iškilmingai praneša, kad durys užsidaro, viena moteriškė į mikrofoną vis parepuoja: „Jou jou užsidaro.“ Ko gero, vyksta jaunųjų talentų užimtumo programa.
Beje, apie Čikagos metro. Dalis linijų yra po žeme, kad miesto centre netrukdytų automobilių eismui, dalis pakelta į antro, trečio namo aukšto lygį, taigi jų zuokas, laiminęs statybas, kur kas gudresnis už mūsiškį, reguliariai papasakojantį apie ateities liniją iš Santariškių į stotį per Senamiestį.
Iš automobilių gatvių niekas neatima. Tik klausimas − ar labai laimingos tetos ir džiaugsmingi dėdės, kai pro jų miegamųjų langus trečiajame aukšte nuo ankstyvo ryto bilda traukiniai.
Oro uosto patikrinimai nuteikia keistai: kai stovi metalo detektoriai žmonėms, kai peršviečiamos kuprinės, tačiau nuskenuojamas visas kūnas, o kas jį apžiūrinėja – nežinia. Saugumas saugumu, bet jausmas labai keistas.
„American airlines“ lėktuvas – pirmasis mano sutiktas skraidantis padaras, turintis internetą. Tiesa, jis nėra nemokamas, už skrydį − 12 dolerių. Smagu, kaip vystosi technika.
Miestas didvyris − Šventasis Pranciškus. Pagaliau oro uostas su nemokamu internetu, moderniais vienbėgiais traukinukais ir automobilių nuomos kompanija. Vietoje numatyto miniveno bando įsiūlyti „Chevy Suburban“. Beveik svajonių mašina, tankas be vikšrų. Ir jei nusimatytų tik šimto kilometrų kelionė – tikrai susigundyčiau.
Dar labiau gundo bandomas įsiūlyti kabrioletas, bet kai lauke apsiniaukę ir tik dvylika laipsnių šilumos, pasirinkimas kaip ir aiškus. Nepaisant visos pagarbos mustangams.
O tada jau linksmoji dalis – kainos. Nepaisant to, kad užsakant internetu buvo žadama, jog nuoma dvylikai dienų kainuos 520 dolerių su visais mokesčiais, dabar prašoma 1 tūkst. 80 dolerių. Tačiau pasirinkimo nėra, nemanau, kad užsakant vietoje, o ne iš anksto internetu geresnio pasiūlymo sulauktume.
Šiaip Amerikoje net pirkdamas paprastoje parduotuvėje beveik visada sumokėsi daugiau, nei parašyta etiketėje. Jie prie kainos nenurodo vietinio mokesčio.
Mano navigacija, į kurią dėta tiek daug vilčių, pasirodo, neveikia, nors praėjusį kartą su ja viskas buvo gerai (štai ką reiškia skolinti daiktus kam nors prieš kelionę). Telefono navigacija irgi ne geresnė. Bičiulio navigacija bent jau rodo, kur mes esame, ir to pakanka, kad nesunkiai rastume miesto centrą ir mūsų hostelį.
Hostelis yra kažkur azijiečių kvartale, ko gero, tailandiečių, o tai labai džiugina, nes jų valgis, kaip dar kartą įsitikinome, – „mmm“ (krentu kaip Gustavas po stalu). San Franciskas turi ne tik kinų kvartalą, tokį turi daugelis didesnių pasaulio miestų. Kinai čia gyvena nuo seno, kai jų protėviai liejo prakaitą XIX amžiuje statydami geležinkelius. San Franciskas garsus ir savo japonų kvartalu, o tai nėra dažna.
Aš asmeniškai dar vieną japonų kvartalą matęs tik kito šventojo − Pauliaus − mieste Brazilijoje.
Hostelis žada įdomią vakaro programą, jeigu jai liks jėgų, nemokamą alų ir įdomų žaidimą „Alaus pongą“. Du priešininkai kelių metrų atstumu vienas nuo kito išdėlioja sutartą skaičių bokalų. Tada stengiamasi taikliu metimu įmesti stalo teniso kamuoliuką į priešininko bokalą. Pataikęs priešininkas turį jį išgerti. Tuščias bokalas pastatomas atgalios. Jei kamuoliuką įmeti į tuščią bokalą, tada turi išgerti savo gėrimą.
Laimi tas žaidėjas, kurio priešininko bokalai ištuštėja greičiau. Žaidimas vyksta gan sparčiai, linksmai ir labai neblaiviai. Skirta tiems, kurie nenori sulaukti vakaro pabaigos.
Aprodyti mums miestą ir nuvesti į slaptas jo vieteles yra pažadėjusi vietinė lietuvaitė, su kuria susipažinom per „sofų plaukiojimą“ (angl. couchsurfing). Keliaujantiems turbūt nereikia aiškinti, kas tai per velnias, o norintiems keliauti bus puiki proga patiems apie tai susižinoti plačiau.
Trumpai − tai savotiškas socialinis tinklas, kuriame žmonės dalijasi informacija ir padeda keliautojams: kas priimdamas nemokamai apsistoti, kas pravesdamas ekskursiją ar tiesiog palaikydamas kompaniją vienišam keliautojui prie kavos puodelio ar viskio stiklinaitės.
Taigi, mus užimti turinti lietuvaitė vis negali, vis akivaizdžiai tempia laiką, dėl to vaikštinėdami aplink hostelį iššvaistome kelias valandas.
Kaip paaiškėja vėliau – šiandien merginai „ašaradienis“. Ji skiriasi su vaikinu, todėl reikia išsiverkti su kiekviena drauge po valandėlę. Vėliau ji nusprendžia, kad prarado reprezentatyvią išvaizdą ir niekur eiti nebegali. Gaila. Gaila ir prarastos ekskursijos, ir laiko.
Pasivaikščioti po apylinkes patraukiame patys, pabendraujame su vietos valkatomis. Jie čia labai spalvingi ir ekscentriški. Nors galima sakyti, kad visi čionykščiai ekscentriški – gal dėl aiškiai suvokiamo miesto likimo.
Kada nors miestą arba žemės drebėjimas sugriaus, arba cunamis nuplaus. Mokslininkai yra nustatę – tai tik laiko klausimas. Pats miestas, kaip ir visa Kalifornijos valstija, Jungtinėms Valstijoms atiteko po JAV ir Meksikos karo. Kas jį laimėjo, turbūt nėra reikalo aiškinti.
Pastarasis didelis žemės drebėjimas Pranciškaus mieste vyko 1906 metais, per jį žuvo apie 3 tūkst. gyventojų, o namų neteko apie 300 tūkst. žmonių. Tuo metu miestas buvo devintas pagal dydį JAV ir didžiausias miestas Vakarų pakrantėje. Buvo sunaikinta apie 80 proc. pastatų, jie nukentėjo ne tik nuo žemės drebėjimo, bet ir nuo gaisrų.
Teigiama, kad pusė iš 25 tūkst. sunaikintų pastatų nukentėjo nuo dinamito, kurį naudodami gaisrininkai bandė stabdyti gaisrą, kvartalais ryjantį miestą. Dalis apgriuvusių pastatų buvo padegti savininkų, pasklidus žiniai, kad draudimo kompanijos atlygins nuostolius tik sudegusių pastatų savininkams, o ne nuo žemės drebėjimo nukentėjusiems žmonėms.
Beje, jei fotografuosite valkatas, pasiruoškite banknotų po dolerį – čia priimta jiems sumokėti už fotosesiją.
Taigi bendras pasivaikščiojimas stačiomis gatvelėmis tęsiasi tol, kol merginos pamato kromelį, kuriame pardavinėjamos Viktorijos paslaptys apie moterišką apatinį trikotažą. Atsisveikiname su merginomis dviem valandoms, kol jos pagaliau susigundo ekskursija automobiliu po naktinį miestą, Žvejų prieplauką bei Auksinių vartų tiltą.