Šiandien keliaujame lauk iš miesto, du bendrakeleivius paliekame. Ryte anksti išvykti nepavyksta, nes mergaitėms reikia pusryčių. „Padorios“ pusryčių vietos paieškos užsitęsia per kelis kvartalus. Per visuotinį balsavimą išrenkama kažkokia hamburgerinė, tik kad nepriklausanti jokiam garsesniam tinklui.
San Francisko publika stebina ir toliau – šioje hamburgerinėje sukiojasi gangsterį vaidinantis personažas. Tik vietoje skarelės iki pat akių užrištas daiktas panašesnis į moteriškas pėdkelnes.
Prie lango valkatų būrelis kuria dienos veiksmų planą, kiti pusvalkačiai praeiviams bando įpiršti nusipirkti laikraščių.
Prie manęs gatvėje prieina įdomiais drabužiais apsirengęs juodaodis ir paklausia: „Argi aš ne su***tai gerai atrodau?“ „O taip, brol, tu nepakartojamas“, – atsakau. „Tai ko tu lauki? Fotografuok mane“, – sako. Negi atsispirsi.
Palydim liekančius iki turistams šventos San Francisko vietos – Žvejo prieplaukos. Iš čia plaukia laiveliai į Alkatrazą. Netoliese – puikus skveras pasivaikščioti, keletas muziejų.
Beje, apie Alkatrazą. Šioje San Francisko saloje kelis dešimtmečius veikė kalėjimas. Iš jo pagal oficialią statistiką nė vienas kalinys nėra sėkmingai pabėgęs, t. y. pabėgęs ir garantuotai likęs gyvas. Nors sala nėra labai toli nuo kranto – kiek daugiau nei 2 km, tačiau vanduo čia labai šaltas, o srovės labai stiprios.
Beje, apie tris savo slapčia sukonstruotu plaustu pabėgusius bankų plėšikus patikimos informacijos nėra iki šiol. Valdžios atstovai linkę manyti, kad jie paskendo atoslūgio srovių išnešti į atvirą jūrą. Tačiau prieš dešimtmetį laidos „Mitų griovėjai“ herojai įrodė, kad tai padaryti buvo įmanoma. Tik ar padarė – nežinia, nes daugiau jokios informacijos apie bėglius niekada nebuvo gauta.
Šiame kalėjime dienas leido ne tik Alas Capone, bet ir lietuvių nusikalstamo užjūrio pasaulio legenda – Albinas Karpis. Man tai buvo naujiena, bet pasirodo, šis tautietis ilgą laiką buvo ieškomiausias JAV nusikaltėlis.
Gimęs išeivių šeimoje blogiečio karjerą jis pradėjo gan anksti. Eilinį kartą sėdėdamas ten , kur saulė šviečia pro grotas, susipažino su Beikeriu. Beikeriu iš grupės „Boney M“ apdainuotos Mamos Beiker šeimynos. Ir sukūrė gaują, kuriai ponas Albinas ir vadovavo, nors FTB bandė teigti, kad gaujai vadovavo mamytė. Kuo vaikinai užsiėmė? Bankų plėšimais, žmonių grobimais reikalaujant išpirkos, kitais smagiais dalykais.
Kai buvo pagrobtas vienas bankininkas, už kurį, beje, gauta tuo metu beprotiškai didelė 200 tūkst. dolerių išpirka, pastarojo tėtis pasiskundė tokiam savo draugeliui Rooseveltui, o pastarasis tuo metu buvo gavęs visai neblogą, tiesa, laikiną darbą. Dirbo JAV prezidentu. Taigi, galima nujausti, kokie po to buvo nurodymai.
Beje, kai buvo nušauta Mama Beiker, ponas Karpis viešai pažadėjo nupyškinti tuometį FTB šefą Hooverį. Po metų ponas Hooveris pats asmeniškai atvyko suimti pono Karpio. Žinoma, reiktų pažymėti, kad ponas Karpis jau buvo sužvejotas agentų. Ir taip ponas Karpis tapo ilgiausiai iškalėjusia žuvele Alkatrazo akvariume.
Jau susiruošus išvažiuoti akys užkliūna už dar vienos San Francisko įžymybės – funikulieriaus. Nors šis panašus į tramvajų – juda bėgiais, tačiau jo vagonėliai varomi ne elektros ar vidaus degimo varikliais, o nuolat po kelio danga judančiais trosais, kuriuos vagonėlio vairuotojas specialia įranga arba sugriebia, taip priversdamas judėti, arba paleidžia sustodamas.
San Francisko gatvės – vienos stačiausių pasaulyje, pasitaiko iki keliolikos procentų įkalnių. Ko gero, ne vienas pamenate amerikietiškus filmus, kur kalniukais lėkdamos šokinėja policininkų ir blogiečių mašinos. Šis veiksmas dažniausiai vyksta Lombardo ar aplinkinėse Rusų kalvos gatvėse.
Vagonėliai sustoja kas antroje sankryžoje, čia išleidžia ir paima keleivius. Keista, bet keleiviams leidžiama kaboti prie vagonėlio šonų, teoriškai taip pažeidžiamos visos saugumo instrukcijos. Na, bet tai tradicija.
Taigi išbandom ir mes tą tradiciją. Dvylika dolerių už kelionę žmogui į abi puses. Pasivažinėjam, pasidžiaugiam. O grįždami prie automobilio pamatome, kad nuo jo nueina toks žmogelis su liemene. Na taip, pavėlavome grįžti tris minutes. Štai jums 55 doleriai, balandėliai.
O toliau – numeris vienas. Toks jo oficialus pavadinimas. Ir ne veltui numeruoti pradėta nuo čia.
Yra ir greitesnių kelių į Los Andželą, tačiau šis nuostabus. Jis vingiuoja palei vandenyną, leisdamas grožėtis tiek vandeniu, tiek kalnais. Meksikietiškas turgelis su pusės kumščio dydžio ar ekologiškomis braškėmis, nuošalios uolos, kur slepiasi santykius besiaiškinanti porelė ir atomazgos laukiantis kovinis šuniukas, nedideli žvejų uostai, kuriuose galima nusipirkti šviežios žuvies ar paragauti jos keptos.
Daug visko, nepatingėkit kada juo pervažiuoti. O norint pajausti visišką palaimą reiktų dar ir bestogį „Ford Mustang“ išsinuomoti.
Gaila, mes nespėjame apžiūrėti gražiausios atkarpos, kuri tęsiasi nuo Karmelio įlankos. Tiesiog sutemo, o turime skubėti į pietus.