Biržai yra unikalus kraštas, kuriame žemės paviršius aktyviai formuojasi nuolat keisdamas kraštovaizdį. Gruntiniam vandeniui išplovus gelmėje esančius gipso klodus, įgriūva žemė. Susidaro paslaptingos smegduobės: vienos – sausos, kitos – virtusios ežerėliais, su plika akimi matomomis sieros bakterijomis (Kirkilų ežerėliai).
Daug kam sukeliantis nuostabą faktas, kad Lietuvoje yra urvų yra teisingas. Be Karvės olos dar galima aplankyti Žalsvajį šaltinį (Pasvalys), Čiobiškio (Širvintų raj.) smiltainio urvą, Ievos duobę (Biržų raj.) ir kitus, ne tiek garsius ir žinomus gamtos sukurtus požemius.
Karvės ola yra viena iš daugybės Karajimiškio karstinio draustinio smegduobių. Tačiau įlįsti po žeme galima vos keliose. Speleologai mano, kad Karvės olai - apie 200 metų. Jos skersmuo 10-12 metrų, gylis - apie 12,6 m. Duobės dugne yra atvira kiaurymė. Pro ją pralindus patenkama į uždarą erdvę su požeminiu ežeru ir į skirtingas puses vedančiais tuneliukais. Bendras praėjimų ilgis siekia virš 40 m.
Legenda pasakoja, jog netoliese buvusio Mantvidiškių dvaro tarnaitė išėjusi melžti karves, tačiau spaudusi jai širdelė, ausyse jos kūdikėlio verksmas aidėjęs… metusi kibirus tarnaitė, grįžusi kūdikėlį verkiantį nuraminti, o atėjusi prie karvių, pamačiusi didžiausią duobę, o jos dugne karvę. Nuo to laiko šią olą visi karvės ola vadina. Nuo neatmenamų laikų šiuose kraštuose niekas net didžiausiam savo priešui nelinki „kad tu skradžiai žemę prasmegtum“, nes tas palinkėjimas ir pačiam gali vožti antruoju lazdos galu.
Prieš keletą metų į požeminį ežerą nėrę rusų speleologai nustatė, kad jis tęsiasi toliau, tačiau jį tyrinėti per daug pavojinga dėl drumzlino vandens ir itin siaurų vietų.