Greitkelyje poilsio aikštelių ne tiek daug, tad išsukame iš kelio ir po kelių minučių pajūryje randame porą apsistoti skirtų vietų, skalaujamų bangų. Pasirenkame vieną jų, čia jau stovi namukas ant ratų ir dar pora autobusiukų.
Įsitaisome ir mes, tačiau tik užmigus pažadina beldimas. Uniformuotas dėdė (ko gero, apsaugininkas) praneša mums, kad čia miegoti nevalia. Klausiu, o kaip namelis ant ratų? Jiems galima, jie susimokėjo po trisdešimt dolerių. Tai ir aš sumokėsiu, sakau. Ne, lengvosioms mašinoms ir mažiems minivenams negalima.
Išsideru tris valandas miego motyvuodamas tuo, kad jei aš užmigęs kelyje pražudysiu žavią merginą, keliaujančią kartu, jis degs pragare kokius du milijonus metų. Sutarta. Jis leidžia, o aš po trijų valandų pasišalinu.
Tačiau miegas vis tiek ima, taigi jau pirmoje poilsio aikštelėje greitkelyje stojame ir ramiai pasitinkame rytą. Kiek teko keliauti JAV, tokiose aikštelėse niekas dėl to nesipiktina, jei truputį numingi. Tik kad tokių vietų mažoka.
Iš liaudies patirties: miegant juodoje mašinoje – pats geriausias žadintuvas yra saulė.
Pusryčiai ant jūros kranto – tiesiog puiku, o jei dar nereiktų skubėti...
Kitas punktas – Santa Barbara. Meisonas, ko gero, miega, tų kitų herojų irgi nesutinkam, tačiau pastatą, panašų į bažnyčią, iš pagrindinio paveikslėlio, rodyto serialo pradžioje, randame nesunkiai. Ak, koks saldus tas pilnatvės jausmas.
Pats miestelis vos keliasi, visas dar apsnūdęs. Įsivaizdavau jį kiek kitokį (nors nė vienos „Santa Barbaros“ serijos nesu pažiūrėjęs, pakakdavo pamatyti to pastato paveiksliuką ir išraitytas geltonas raides). Nėra čia kas veikti, nors ant jūros kranto būtu pastatytas.
Sutinku su visais, kurie sako, kad kelias Nr. 1, arba „Cabrillo highway“, yra gražiausias pasaulyje. Na, gal ne visame pasaulyje, bet tikrai vienas smagiausių mano kada nors važiuotų. Iš dešinės – vandenynas, iš kairės – kalnai, kelyje pusės kumščio dydžio braškes ar kitus skanėstus pardavinėjantys vietos ūkininkai ar jų antrosios pusės.
Arba štai kad ir vaizdelis iš filmo „Ant bangos keteros“, kuriame vaidino K. Reevesas ir P. Swayze'as, – pakelės kavinė, visureigiai, banglentininkai, tingiai plūduriuojantys vandenyno paviršiuje ir laukiantys „savo“ bangos. Ir voverės su burundukais, šmirinėjantys po banglentininkų daiktus, tikėdamiesi ką skanaus nukniaukti.
Toliau pakeliui „n+k“ kartų girdėti pavadinimai – Malibu, Ventūra, Veniso paplūdimys. Beje, „valdiškuose“ paplūdimiuose negalima būti nuo saulėlydžio iki ryto. Norite romantikos? Eikite į kiną.
Los Andželas niekada negarsėjo kaip angeliško grožio miestas. Tai tiesiog didelė, milijonų žmonių apgyvendinta teritorija, su retomis dailių namukų salelėmis. Tokiomis kaip Beverlio kalvos, kuriose gyvena daug dangaus skliaute spindinčių kūnų. Kai tie kūnai labai ryškiai pažiba, jų pavadinimus užrašo ant šaligatvio.
O jei rimčiau, kažkodėl Holivudo bulvarą ir šalia esantį Sanseto (liet. Saulėlydžio) bulvarą įsivaizdavau esančius kažkur netoli vandens, kad jau saulėlydis į pavadinimą įkomponuotas.
Oi ne, jis pakankamai toli nuo to vandens, priekalnėse, šalia garsiosios Holivudo kalvos. Paprasta gatvė, su keliais kino teatrais, suvenyrų parduotuvėmis, užkandinėmis. Ir kojomis trypiamomis įcementuotomis žvaigždėmis. Dauguma jų negirdėtos.
Žinoma, čia ir M. Jacksonas, ir Danny DeVito, ir kiti grandai, tokie kaip Ozzy Osbourne'as ar Laimutis Purvinis. Na gerai gerai, prisipažįstu, pastarojo žvaigždę patys sumontuojame, prisiminę, kaip vargšas liūdėjo dėl tautinės žiniasklaidos ignoravimo. Lai pasidžiaugia, sunku nebuvo. Tenka tik nusipirkti markerį ir paprašyti popieriaus suvenyrų parduotuvėje. Šelmis pardavėjas sugeba mažais skaičiukais užrašyti savo telefono numerį paduodamas lapą mano žaviai bendrakeleivei.
Mūsų Laimučio pagerbimo akcija sulaukia daug daugiau praeivių dėmesio, nei išsirikiavę pinigų kaulytojai kino personažų kostiumais, medžiojantys su jais norinčius nusifotografuoti turistus. Tikiuosi, kitas kandidatas į žvaigždę – Karklelis nesupyks, kad mūsų komisija pirmąją žvaigždę skyrė konkurentui.
Beje, čia galima sutikti visą žvaigždžių maskaradą, gali nusifotografuoti ir su žiurkėnu Mikiu, ir su Karibų piratu, tik štai Tado Blindos nerandame (puiki niša smulkiam verslui).
Specialiai kiek pasidomėjau Los Andželo miesto statistika – tai miestas, kuriame gyvena lygiai tiek žmonių, kiek Lietuvoje. Teisingiau, kiek gyveno Lietuvoje prieš visas emigracijas – 3 mln. 700 tūkst. 1 žmogus ir keli antžmogiai. Pastarieji dažniausiai slepiasi kino studijose.
Ne ispanakalbiai sudaro tik pusę gyventojų, ir nors miestas dabar gana saugus (statistiškai), manoma, kad organizuotoms gaujoms priklauso apie 50 tūkst. žmonių.
Los Andželas laikomas juodaodžių gaujos „Crips“ gimtine. Še nuolat kariauja su kita juodaodžių gauja „Bloods“. Vieni stengiasi rengtis mėlynos spalvos drabužiais, kiti raudonais, pateisinant savo pavadinimą. Jie net susigalvoję atskiras rašybos taisykles, kai kuriuose žodžiuose keičia raides tiek rašydami, tiek kalbėdami.
Tarkim, pirmoji gauja vengia pakankamai dažnos anglų kalboje raidžių „ck“ sekos. Ne, tai ne Calvin Klein prekinis ženklas, tai „crips killer“ (liet. gaujos nario žudikas). Todėl, tarkim, paprastas angliškas žodis spyna – „lock“ bus rašomas „locc“.
Šie vaikinai savo rašomojoje kalboje vengia raidės „B“, nes ji simbolizuoja priešus, taigi ją keičia kita priebalse arba rašydami užbraukia. Panašiai elgiasi ir jų priešininkai, turintys savas rašybos taisykles.
Iš kur ši priešprieša atsirado, dabar jau dorai niekas nežino, nes karas su trumpomis paliaubomis vyksta jau keturias dešimtis metų. Ištisos kartos užaugo karo sąlygomis, dalis Los Andželo teritorijos padalinta į kvartalus, kurie priklauso vienai ar kitai gaujai, teritorija ženklinama vadinamaisiais „tagais“, atitinkamais grafičiais ar ženklais ant sienų (tai davė itin blogą pavyzdį Vilniaus „Solomonui“ ir kitiems sienų bjaurotojams).
Ir vieno kvartalo gyventojui, priskiriamam kažkurios gaujos įtakos zonai, nueiti į kitame kvartale esančią užkandinę sukirsti mėsainio gali būti pavojinga gyvybei. Sako, yra nemažai jaunimo, jau baigusio mokslus, tačiau metų metais neišeinančio iš kelių kvartalų teritorijos, nekalbant apie tai, kad nukeliautų iki vandenyno, esančio vos už kelių kilometrų.
Ir nors per paskutinį dešimtmetį situacija pagerėjo, tačiau karas vis dar vyksta.
Čia gausu ir tarptautinių nusikaltėlių grupuočių – tai iš Salvadoro kildinamos „Mara salvatrucha“ ar 18-tos gatvės gaujos („Mara 18“).
Pirmoji gauja įkurta pabėgėlių iš Salvadoro, kai prieš kelias dešimtis metų tą Centrinės Amerikos šalį krėtė pilietinis karas. Nemokėdami anglų kalbos pabėgėliai negalėjo gauti gerai apmokamo darbo, buvo engiami ir negalėjo integruotis į visuomenę, taigi kaip ir juodaodžiai ėmė burtis į nusikalstamas gaujas.
Antrasis susivienijimas – „Mara 18“, taip pat ispanakalbiai, tik salvadoriečių mažiau. Neverta išsiplėsti aprašinėjant kiekvienos gaujos išskirtinumus, jų čia apie 450, nariai įvairių rasių, kalbantys įvairiomis kalbomis. O keliaujant žavios jaunos merginos kompanijoje nėra noro landžioti po „netinkamus“ rajonus tikintis gero kadro. Pakaks, kad tokias beprotybes krėčiau prieš mėnesį Brazilijoje.
Pervažiuoti ir susirasti ką reikia Los Andžele be navigacijos, pasirodo, ne taip ir sudėtinga, pakanka žemėlapio ir geros šturmanės. Žeriam komplimentus patys sau judėdami tolyn į pietus, į San Diegą, esantį prie pat Meksikos sienos.
Beje, daug kur prie didžiųjų miestų negalima važiuoti kairiąja greitkelio juosta, jei automobilyje esi vienas. Tai vadinama „carpool“. Jei jūs bent dviese, gali naudotis tokiomis privilegijomis, tačiau jei sugalvosi pagudrauti keliaudamas vienas, gali tekti pakratyti piniginę – laukia ne mažiau kaip 341 dolerio bauda.
Kodėl 341, o ne 340, nežinia. Galėjo dar su centais nurodyti. Beje, arčiau San Diego tokia bauda pabrangsta iki 351 dolerio. Žodžiu, amerikiečius ne visada suprasi.
San Diege neturint žemėlapio ir žinant tik adresą – kiek klaidžiau, bet būsimas mūsų bendrakeleives surandame nesunkiai. Jos apsistojusios pas draugus, tačiau sprunka su mumis paklajoti dykumomis. Net navigaciją su savimi pričiumpa.
Mus atkalba nuo plano pereiti Meksikos sieną, suvalgyti buritų ir „užsidėti pliusą“. Einant per sieną pėsčiomis šiandien į vieną pusę reiktų laukti apie tris valandas, atgalios – apie keturias. Tikrai neverta gaišti atostogų laiko. Gal pereisime sieną kur kitur, kad ir tada, kai lankysimės pavojingiausiame pasaulio mieste Čuareze. Jei tik bus laiko ir noro.
Taip pat mums pataria negaišti laiko apžiūrinėjant šventąjį Diegą. Taip, jis turi didelį gražų tiltą, dangoraižių miškelį, paplūdimių ir net, kaip merginos pasakojo, savotišką Palangos Basanavičiaus gatvės atitikmenį savaitgaliais. Tačiau norime palikti miestą dar su šviesa, tam, kad toliau nuvažiuotume ir daugiau pamatyti suspėtume ryt.
Keliaudami gilyn į žemyną pakeliui matome policiją, tikrinimo punktus, skraidančius sraigtasparnius – juk šalia Meksika...
Jėgų užtenka iki Jumos. Gal pamenate vesterno klasika vadinamą filmą „Traukinys į Jumą“, dar kartą perkurtą jau 2007 metais su Russellu Crowe'u, pasakojantį istoriją apie nepriteklių spaudžiamą ūkininką, karo veteraną, kuris imasi nugabenti ieškomiausią nusikaltėlį iki traukinio. Traukinio, kuris jį nuvežtų į Jumą, į egzekucijos vietą. Vyras nesusigundo jokiais viliojančiais pasiūlymais pakeliui. Rekomenduoju, ypač senesnį variantą.
Kalėjimo skelbimai kviečia užsukti pas juos, bet renkamės motelį galvodami, kad ten patogesnės lovos. Keliaujantiems patarimas – netingėkite paieškoti. Štai vienas motelių užsiprašo po 45 nuo žmogaus, o kitas už du žmones – tik 51 dolerį, o už papildomas galvas prie dviejų vos po 3 amerikietiškus pinigus.