Taigi atskridome ir iškart patekome į rūpestingas Rodo vicemerės Lee Minaidis rankas. Buvome nugabenti į viešbutį, vėliau vakarienės. Puikumėlis! Dėmesys gi visuomet malonu.
Vis stebiuosi, kaip tiems graikams pavyksta pagaminti tokį skanų maistą? Restorane ateina toks tingus, storas, truputėli apšepęs graikas, atžagaria ranka kažką atpjauna, kažkokią salotą suplėšo, kažką pakepina ant tokio griliuko, koki turime sode, pakabina šaukštą grietinės. Viską suverčia į lėkštę ir va - gali liežuvį praryti kaip skanu.
Taip prisivalgę ir truputėlį nervindamiesi nuėjome miegoti - ryt ryte susitikimas su Rodo meru.
Ryte čiustijomės ir dailinomės - vėliau atvažiavo Lee ir štai - mes Rodo savivaldybėje. Gražios, truputėli senovinės posėdžių salės sienos nukabintos Rodo merų nuo XX a. pradžios portretais.
Meras Stathis Kousournas ir jo pavaduotojai sėdasi šalia ir aš truputėli mikčiodamas sakau jau naktį repetuotą įžangos žodį ir matau kad prasideda nedidelė suirutė - Lee sako: stop. Mat čia žmonės ne viską supranta angliškai. Tad mes su Artūru tik keičiam prezentacijos skaidres ir klausom Lee graikiškų kalbų. Na, atrodo, viskas sklandžiai - vienas iš mero pavaduotojų įsisodina mus savo automobilin ir mes lekiam per visą salą į Prasonisi - tai vieta kur mūsų vėjo burės stovės.
Važiuojam linksmai. Vicemeras vis stabteli - kartais vidury kelio - kažkam kažką sušunka per atdarą langą, kartais pasignalizuoja praeinančioms merginoms. Ir visiškai nekalba angliškai.
Galiausiai mūsų „mimų teatrą“ nutraukia vicemero sekretorė Demitra, kuri įsėda pas mus Lindos mieste - maždaug pusiaukelėje. Demitra šneka angliškai ir jau galime suprasti vieni kitus. Ji šneka greitai ir vis garsiai caksėdama pirštais.
Privažiuojame Prasonisi - čia jau laukia Prasonisi bendruomenės prezidentas. Jis taip pat šneka tik graikiškai ir Demitros čiauškėjimas pradeda panašėti į kulkosvaidžio kalenimą.
Prezidentas pareiškia dėkingumą, kad mūsų skulptūrai pasirinkome jo valdas ir yra be galo sužavėtas mūsų sumanymu. Tai malonu. Prezidentas už mane galva žemesnis, tvirtas vyras - jis aprodo Prasonisi kyšulio neriją Demitros balsu papasakoja apie vėją ir vandenį, apie sezonus ir vaizdus. Galiausiai pasiūlo nedidelę kopą nerijos pradžioje - ji puikiai matosi leidžiantis serpentinu nuo kalno ir yra „pirmajame“ atsiveriančiame Prasonisi vaizde. Puiki kopa - atokiau nuo burlentininkų namelių ir mašinų aikštelių. Apžvelgėme visa neriją. Mūsų kopa - geriausias variantas. „Tinka“ sakau ir linksmai sukertame rankomis aš, Rodo vicemeras Nikis Paleoulogu ir Prasonisi prezidentas. „Dyl“,- sako Nikis Demitros balsu.
Viskas - mūsų vėjo burių jau laukia smagi kopa Prasonisi nerijoje.
Vilniaus ženklas - kaip taikaus, draugiško kaimyniškumo ir optimizmo simbolis - tikriausiai jau šį rudenį gaudys šiltą Rodo salos vėją.