„Buvau ir vienas, buvau su draugais, su žmona, su visa šeima. Pamačiau šalį iš visų pusių ir, manau, turiu susidaręs nuodugnų vaizdą apie žmones, kurie ten gyvena, apie jų praeitį, dabartį ir ateities perspektyvas“, – portalui lrytas.lt sakė jis ir sutiko plačiau papasakoti apie tai, kuo skiriasi tos kelionės, kai vaikštai žeme, ir tos, kai esi nuolat pakibęs maždaug 100 metrų aukštyje.
– Ne kiekvienam pavyksta nukeliauti į tolimą Centrinę Ameriką. Kaip taip atsitiko, kad jūs ten – jau beveik vietinis?
– Į tą regioną nuvykau maždaug prieš 2,5 metų, iš paukščio skrydžio fotografavau Belizą, vėliau išleidau nuotraukų albumą. Mane taip sužavėjo šis kraštas, kad nusprendžiau tęsti projektą kur nors netoliese. Pradėjau derėtis dėl Kubos fotografavimo, teko ne kartą ten nuvykti. Taip keliaudamas atradau, kad Kankunas – labai patogus tranzito taškas.
Galiausiai ten susipažinau su vienu įtakingu amerikiečiu, kuris ten gyvena ir yra svarbus to krašto asmuo. Jis man padėjo užmegzti pažintis su turizmo, paveldo ir diplomatinio korpuso atstovais.
Kadangi dėl Kubos projekto vis dar derėjausi, nusprendžiau, kad iki tol imsiuosi to, ką jau galiu padaryti. Taip kilo mintis fotografuoti Meksikos Karibų jūros pakrantę.
– Šiame krašte jūs nebe pirmą kartą. Kas paliko didžiausią įspūdį?
– Sunku pasakyti, tačiau bene labiausiai likau sužavėtas majų civilizacijos kultūros. Dar būdamas vos dešimties gavau dovanų knygą apie majus – man padarė didelį įspūdį. Tuomet visa tai atrodė nepasiekiamai toli ir negalėjau nė pagalvoti apie tai, kad vieną dieną aš ten jausiuosi kaip vietinis – būsiu pamatęs šalį iš visų pusių, bendrausiu su vietiniais ir valgysiu jų maistą.
Sunku suvokti, kad jie, neturėdami tinkamų priemonių, sugebėjo pastatyti nesuvokiamo dydžio statinius. Apskritai ten tvyro mistinė užburianti dvasia – man labai patinka.
– Kuo išskirtinė majų kultūra?
– Tai tauta, kuri niekur nedingo, šiandien majų yra išlikę maždaug 6 mln. Majai kalba savo kalba, turi savo papročius, tikėjimą. Tačiau jie - lyg sudegusio teatro artistai, visa jų didybė jau baigėsi ir dabar kitų gyventojų jie yra engiami.
Dėl to kuriami įvairūs judėjimai, skatinami įvairūs nacionalinio pasididžiavimo projektai, mokyklose vėl mokoma majų kalbos (valstybinė kalba – ispanų, – aut. past.), saugomas jų paveldas.
– 2012 metai majams – ypatingi. Pagal jų kalendorių, 2012 metų gruodžio 21 dieną įvyks pasaulio pabaiga. Kokiomis nuotaikomis jie patys išgyvena šį laukimą?
– Čia galioja taisyklė – kiek žmonių, tiek nuomonių, todėl viskas priklauso nuo pašnekovo. Pesimistai sako, kad pasaulis ritasi į prarają, kad jame gyvena per daug žmonių, kurie teršia gamtą ir niokoja jos pusiausvyrą. Kiti tiki, kad prasidės nauja era ir tokių žmonių yra daug daugiau. Verslininkai bando išnaudoti šią dieną, pritraukti kuo daugiau turistų retoriškai klausdami: „O kur jūs būsit, kai prasidės naujas etapas?“
– Ką dar galima pamatyti Meksikos Karibuose? Kas ten yra išskirtinio?
– Jukatano pusiasalyje nėra jokių įspūdingų kalnų ar upių, tačiau čia labai daug gražių pakrančių. Mėgstantiems amerikietišką stilių patiks Kankune ir Rivera Majoje – čia labai išvystyta turizmo infrastruktūra, apsistoja daug poilsiautojų.
Turintiems daugiau laiko patarčiau aplankyti senąjį Meridos miestą, apžiūrėti piramides.
Čia veikia daug teminių parkų, kuriuose galima rasti viską, kas susiję su šalies kultūra. Daugelyje objektų rengiami šviesos ir garso šou, šiuolaikiškai pasakojami istoriniai dalykai.
– Kuo skiriasi įspūdis, kai miestą pažįstate iš apačios – kaip daugelis turistų, ir kai iš viršaus – pamatydamas jį iš paukščio skrydžio?
– Sunku pasirinkti, kaip keliauti įdomiau. Niekada neskraidau šiaip sau, todėl bet kuri kelionė prasideda nuo vaikščiojimo žeme, juk reikia suprasti, ant kokių pamatų laikosi šalis, žmonės, to krašto kultūra. Tik pažindamas šalį iš vidaus, pakilęs į dangų gali ją pajausti. Galimybė pakilti – tarsi privilegija, kuri suteikia išbaigtumo jausmą. Tokiomis akimirkomis pasijauti stebuklingai, lyg apdovanotas. Labai geras jausmas.
– Žiūrint iš viršaus matyti daugiau?
– Geras klausimas. Priklausomai nuo to, ką nori pamatyti. Nors atsiveria bendras vaizdas, spalvingi peizažai ir gali pajausti šalies reljefą – negali matyti povandeninio pasaulio, urvų, kurie čia itin įdomūs. Tačiau žinodamas, kad šios vietos įspūdingos vaikštant žeme, pabandai į jas išskirtinai pažvelgti iš oro. Tada pastebi dalykus, kurių nesimato pakėlus akis į dangų – iš meldų suformuotą širdį, koralinių rifų piešinius, flamingų šokį.
– Kaip vyksta pasiruošimas darbui? Turbūt dirbate ne vienas, o su komanda? Kaip pasirenkate žmones, su kuriais verta palaikyti kontaktus?
– Visuomet ieškau konsultantų. Pagrindiniai žmonės, kurie man padeda susipažinti su šalimi iš arčiau, – istorikas antropologas bei geografas. Man svarbu, kad į albumą būtų įtrauktos vietos, kurios yra svarbios šaliai. Taip pat – unikalūs gamtos kampeliai: pelkės, miškai, paplūdimiai. Šiuo atveju svarbu žinoti kontekstą. Juk tik tam tikroje saloje vėžliai deda kiaušinius, o bangininiai rykliai atplaukia tik du kartus per metus. Visa tai svarbu apmąstyti iš anksto.
Daug padeda pilotas, taksistai, vietiniai gyventojai – daugelis labai džiaugiasi mano darbais ir jaučia pilietinę pareigą prisidėti prie projekto.
– Užfiksavę Lietuvą iš paukščio skrydžio nuotraukų albumą pavadinote „Neregėta Lietuva“. Ar fotografuodamas kitose šalyse taip pat stengiatės, kad tai būtų „neregėta“?
– Dažniausiai fotografuoju labai anksti arba saulei leidžiantis – tuomet bunda ir užmiega gamta, viskas nušvinta gražiausiomis spalvomis. Pamatyti šalį kitomis akimis – didelis džiaugsmas ne tik man, bet ir ten gyvenantiems vietiniams žmonėms. Visuomet malonu sulaukti įvertinimo, kad fotografuodamas žinomus objektus suteikiu jiems kitą atspalvį, o kasdienybėje nepastebėtas vietas sugebu išryškinti ir pateikti kaip mažą stebuklą. Neturiu tikslo viską pavaizduoti priešingai, nei mato daugelis, tačiau visuomet stengiuosi pažvelgti kitaip. Galbūt tai ir yra „neregėta“.
– Kiek užtrunkate darydamas vieną kadrą? Turbūt į tam tikras vietas tenka sugrįžti dar ir dar kartą.
– Įvairiai. Kartais užtenka kelių paspaudimų ir baigta, o kartais į tą pačią vietą tenka grįžti ne kartą. Tarkime, yra objektų, kurie nuolat skendi debesyse. Norėdamas užfiksuoti vaizdą be jų kartais turi išlaukti ir pusmetį. Tačiau galiausiai supranti, kad vertėjo. Pasitaiko ir lokaliai patogių vietų, pro kurias tenka praskristi dažniau nei pro kitas. Tada kadrų akivaizdžiai padaugėja (juokiasi).
Fotografuoju maždaug 100 metrų aukštyje, tačiau esame kilę ir 3-4 kilometrus. Kuo aukščiau pakyli, tuo vaizdas labiau primena žemėlapį. Nesiekiu to, todėl visuomet stengiuosi fotografuoti truputį iš šono, kad matytųsi horizontas – tuomet vaizdas tarsi „kvėpuoja“.
Dėl tam tikrų vaizdų tenka sugrįžti skirtingais sezonais, kai kurios vietos gražios tik tam tikru metu. Nors šiaip stengiuosi, kad vienas projektas užtruktų ne ilgiau nei dvejus metus.
– Kalbant apie skaičius, kiek maždaug nuotraukų parsivežate, kiek procentų jų patenka į spausdintą albumą?
– Oi, tai yra dešimtys tūkstančių kadrų. Atrodo, nesuvokiama, bet neišleisti kadrai sudaro maždaug 98 proc. visų nuotraukų. Atrinkimo procesas – labiausiai varginantis darbas. Nėra lengva nuspręsti, ar tam tikrą objektą spausdinti, kai jis fotografuotas ryte ar vakare, vasarą ar žiemą – juk dažniausiai naudojama tik viena nuotrauka.
Kita vertus, tai, kiek nuotraukų bus išspausdinta, priklauso nuo būsimo skaitytojo požiūrio į fotografiją, į knygą apskritai. Juolab kad vietiniams galbūt įdomu vartyti albumą, kuriame keli šimtai nuotraukų, o kitam ties 50-tu kadru jau taps nuobodu. Turi mokėti prisitaikyti. Tai, kad išleidi albumą, yra viena, tačiau didžiulis darbas laukia po to, kai reikia galvoti, kaip jį pateikti visuomenei. Nors kai pagalvoju, galiu drąsiai sakyti, kad su kiekvienu projektu vis labiau suprantu, kad žinau, ką reiškia šis fotografijos žanras, menas ir verslas viename (šypsosi).
– Kokie jūsų artimiausi planai?
– Rudenį planuoju užbaigti albumą, kuriame užfiksuotas Jukatano pusiasalis. Viskas jau nufotografuota, šiuo metu vyksta tekstų rašymas ir maketavimo darbai. Liepos mėnesį Meksikoje vyks prezidento rinkimai, reiks megzti pažintis, bandyti susidraugauti.
Kitą savaitę kartu su pilotu Artūru Laukiu išskrendu į Kubą, ten pradėsime naują projektą. Toje šalyje viskas labai sudėtinga – daug biurokratijos ir kiekviename žingsnyje reikia gauti leidimą. Derybos su jais vyksta jau ilgą laiką, tačiau galiausiai viskas pajudėjo – pirmam skrydžiui Kuboje jau laukia iš Australijos atgabentas lėktuvas. Kuboje iki šiol niekas nėra gavęs leidimo fotografuoti šalies iš oro. Labai laukiu, kada viskas prasidės.
– Ar kelionė bus ilga?
– Dar tiksliai nežinau, bet ne ilgiau nei dvi savaitės. Jeigu išvykstu ilgesniam laikui, labai pasiilgstu šeimos. Kai keliaujame su žmona ir vaikais – lengviau, bet vienas tiek neišbūnu.
Su Brigita auginame du vaikus, tačiau spalio mėnesį pasaulį išvysti turėtų trečias žmogutis. Manau, jis šiek tiek pakoreguos planus, todėl, kol dar negimė vaikas, padirbėsiu intensyviau, o tada žiūrėsim (šypsosi).