Gilyn į žemyną nebesukame, važiuojame link kanjonų, link raudonųjų kalnų. Kelias driekiasi per dykumą, matome padangėje zujančius sraigtasparnius, ko gero, ieškančius nelegalų, perbėgusių sieną, o galbūt narkotikų gabentojų.
Iš Meksikos į JAV plaukia didžiulis srautas marihuanos, kuri Kalifornijoje beveik legali, ir kitų narkotikų. Meksikoje kasmet tūkstančiai žmonių žūsta narkotikų gaujoms aiškinantis tarpusavio santykius ar susirėmimuose su policija bei kariuomene. Rekordiniais metais, atrodo, žuvo 10 tūkst. žmonių. Todėl JAV pasienio zonoje ir sustiprintas saugumas.
Mus taip pat sustabdo patikrinti, kariniai patruliai pažiūri pasus, bagažinės turinį. Patikrinę juokaudami palinki laimingo kelio. Mes savo ruožtu pareiškiame jiems užuojautą, nes dirbti tokiame karštyje viduryje dykumos – neduok, Dieve. „Prie visko priprantama“, – šypteli jie mums.
Pakeliui link Finikso matome laukais lakstančius karinius visureigius ir sunkvežimius – ko gero, ruošiamasi eilinei operacijai arabų kraštuose.
Į centrą net nevažiuojame, trumpam užsukame į vieną prekybos tinklo parduotuvę, kurios sesutėje vakar San Diege pirkome atminties kortelę fotoaparatui. Kortelė kažko streikuoja, jos nenori nuskaityti kompiuteris. Bloga prekė keičiama be jokių diskusijų, reikalingas tik čekis. Jokių lietuviškų „palikite, pažiūrėsime, užsukite po savaitės“. Miela.
Dar tolyn į šiaurę turi būti Montesumos pilis, įsikūrusi indėnų žemėse. Kadangi mūsų navigacija, pakrikštyta Jadzės vardu, visiškai „grybauja“, vėl važiuojame pagal ženklus. Pirmoji Montesumos pilis, pasirodo, yra... lošimo namai.
JAV nemažai lošimo namų stovi indėnų genčių teritorijose. Mano žiniomis, indėnai atleisti nuo mokesčių, jiems valdžia suteikusi ir kitų lengvatų. Lošimo namuose, kaip ir įprasta tokiose įstaigose, pilna senukų, nuo visai žvalių iki vos paeinančių. Štai kaip leidžiamos senatvės dienos, nedūsaujant dėl brangių vaistų ar aukštų šildymo kainų.
Sugaištame vos kelias minutes, tačiau į tikrąją Montesumos pilį nebepatenkame, labai jau anksti užveriami vartai automobiliams, o ir pėsčiųjų neįleidžia. Vadinamieji gimtieji amerikiečiai, kuriuos mes paprastai įvardijame indėnais, persidirbti nelinkę. Taip pat nebepatenkame prie Montesumos tvenkinių. Čia vėl kelią pastoja užkardas, nors dar tik ketvirta valanda dienos.
Pavadinimas keistokas, kadangi Montesuma buvo priešpaskutinis actekų valdovas, o actekai, kaip žinia, turėjo šiokią tokią imperiją Meksikos viduryje. Ir gyveno sau vargo nematydami, kol barzdoti dėdės iš Ispanijos nesugalvojo jiems atvežti demokratijos ir krikščionybės.
O atstumas tarp buvusios actekų sostinės Tenočititlano (dabar Meksikas) ir šios vietos prilygsta atstumui nuo Lietuvos iki kokios Ispanijos.
Kodėl pilimi ši vieta vadinama, irgi neaišku, nes tai neturi nieko bendro su mūsų įsivaizduojama tipiška pilimi. Tai – olose iškalta 20 kambarių pastatai. Juose, manoma, gyveno iki penkiasdešimties žmonių.
Kažką panašaus teko matyti Gruzijoje, tik ten masteliai kiti. Sakoma, senovėje tūkstančiai žmonių nuo priešų slėpdavosi panašiuose miestuose.
Gaila, kad taip ir netenka išvysti amerikietiško varianto, nes dėdulė, atvažiavęs iš muziejaus po atviru dangumi teritorijos motociklu, net nesuprato, kaip galima būtų mus įleisti.
Kitas mūsų kelionės punktas – Sedona ir šalia esantis Ouk Kriko miestelis. Šis miestelis per daug išlaižytas, toks vaizdas, kad vietinis meras per klaidą gavo trigubą ES pinigų porciją, kurią reikėjo per metus išleisti. Tačiau žmonės čia važiuoja ne sutvarkytų šaligatvių žiūrėti, apylinkės čia vienos „kinematografiškiausių“, ir Sedona dažnai būdavo tituluojama kažkelintu iš eilės Holivudu, nes čia nuolat dirbdavo kokio nors vesterno kūrėjų komandos.
Miestelio apylinkės – tai didžiulės ryškiai raudonos spalvos uolos, per ilgus metus nuo erozijos įgavusios labai įdomias formas.
Pasitinkame saulėlydį ir leidžiamės per kalnus link miestelio, keistoku pavadinimu – Flagstafas. Išvertus į gimtąją kalbą gautume „Vėliavos personalą“.
Galutinį šios dienos kelionės tašką – kanjoną pasiekti esame numatę vėlai, tad per savo neatsargumą pasiūlau žaviosioms bendrakeleivėms užsukti į kokį vietinį barą pažiūrėti, kaip žmonės linksminasi.
Pirmojo baro repertuaras – vanduo man, nes vis dėlto vairuoju, o merginoms barmenė pasiūlo populiariausią vietos gėrimą – japonišką sakę su japonišku alumi. Toks Tekančios saulės šalies alternatyvus variantas rusiškam posakiui „alus be degtinės – pinigai pavėjui“. Negalima pasakyti, kad tai skanu.
Besišnekučiuojant su tikrai draugiškais vietiniais (mitas apie piktus ir agresyvius vidurio Amerikos kaimiečius visiškai paneigtas) jie pasiūlo aplankyti kitą barą. Mano nelaimei, sutinkame tai padaryti.
Bare akcija-atrakcija, visi alkoholiniai kokteiliai – po dolerį. Nesvarbu, ar sudėtyje tekila, ar „Jack“, ar paprasta karčioji baltaakė. Viskas po dolerį.
Spėkit, kiek laiko viliojau merginas lauk. Neatspėsit, nes išvilioti nepavyko, ėjau laukti į automobilį. Nors, galima sakyti, man pasisekė – jos parsirado kiek anksčiau, nei užsidaro baras.
Kelias iki Didžiojo kanjono amerikietiškais masteliais neilgas, tačiau ten atsiduriame jau paryčiais, išvengę susidūrimų su gausiai čia per kelią lakstančiais elniais ir kitais mažesniais žvėreliais. Save galima guosti, kad naktinis važiavimas taupo pinigus, nes įvažiuojant į Nacionalinį parką bilietų kioskelis naktį buvo uždarytas, o kabantis raštelis skelbė „Welcome“.
Ir tai ne vienintelis privalumas. Eilinį kartą sustojęs vaikyti miego kažkur naktiniame kelyje ryškiai šviečiant žvaigždėms galėjau pasiklausyti vilkų. Tokį koncertą gyvai girdėjau pirmą kartą, ir patikėkite, tai paliko kur kas gilesnį į spūdį už bet kurį mūsų žvaigždžių duetą.