Lrytas.lt apsilankė daugiausia žmonių pritraukiančiuose paplūdimiuose.
Žalieji ežerai: masinės išgertuvės
Sausakimša stovėjimo aikštelė ir net pakelėje išstatyti automobiliai prie Žaliųjų ežerų žada gausų būrį poilsiautojų. Nieko keisto – šie Verkių regioniniame parke esantys ežerai – vieni populiariausių. Čia apsilankantys vilniečiai žino, jog karštą vasaros savaitgalį norint pasistatyti automobilį, o vėliau iš stovėjimo vietos pajudėti, teks pademonstruoti gerus vairavimo įgūdžius.
Šiaip ne taip radus, kur palikti mašiną, vos iš jos išlipus pasigirsta tranki muzika. Priėjus arčiau paaiškėja ir triukšmo šaltinis - paplūdimyje atidaryta nauja lauko kavinė.
Patogūs juodi sėdmaišiai, sustatyti tiesiog ant smėlio, it magnetas traukia poilsiautojus atsigaivinti alumi. Ir nei poilsiautojams, nei kavinės savininkams nė motais, jog visai šalia stovi ženklas, primenantis, kad viešose vietose alkoholinius gėrimus gerti draudžiama. Ženklas įspėja, kad ši vieta yra įtraukta į nuolat kontroliuojamų objektų sąrašą. Neva, ši pakrantė yra reguliariai tikrinama, o baudos už pažeidimus – iki trijų šimtų litų.
Kažin, ką pamatę tokį vaizdą darytų pajūrio pareigūnai, prieš pora savaičių į komisariatą išvežę poilsiautoją, užtiktą su vienu tuščiu alaus buteliu? Tuomet Klaipėdoje į Melnragės paplūdimį pailsėti atvažiavusios šeimos poilsį greitai pertraukė policijos patruliai. Eidami pro šalį jie šalia šeimos – tėvo, motinos ir mažametės dukters – daiktų pamatė tuščią alaus butelį. Pareigūnai iškart pareiškė, kad gerti alkoholinius gėrimus viešojoje vietoje draudžiama, už tai numatytos nuobaudos.
Vyras nepuolė išsisukinėti ir aiškinti nežinąs, kieno tas butelis, o buvo sąžiningas – prisipažino, kad šįmet pirmąkart susiruošęs prie jūros pamiršo taisykles. Jis pasisiūlė iškart sumokėti baudą už pažeidimą.
Pareigūnai pareiškė, kad jam tikriausiai bus skirtas įspėjimas, tačiau vyriškiui teko kartu važiuoti į policijos komisariatą, kur buvo atlikti visi formalumai.
Tebūnie, sėdmaišius ant smėlio vadinkime ne vieša vieta, o kavine, kur įstatymai taurelės išlenkti nedraudžia. Vaizdelis Žaliųjų ežerų paplūdimyje vis vien vertas policijos dėmesio. Vos ne kiekvieno ant smėlio ar tilto išsidrėbusio poilsiautojo rankose – alus arba sidras. Su kolegomis juokaujame, kad norint sutramdyti tokią gausią pažeidėjų armiją, neužtektų viso Vilniaus pareigūnų. Bet policijos nė kvapo. Tad trečia valanda popiet, o ore su trankia muzika susilieja gerokai išgėrusių jaunuolių balsai.
Toks vaizdelis sunkiai derinasi su gausiu būriu vandenyje besiturškiančių vaikų. Kodėl šeimos renkasi būtent šiuos ežerus? “Mes nesirenkame, tiesiog važiavome pro šalį”, - tarsi susigėdusi sako jauna vilniečių šeima.
Jeigu ne gamtos ramybę drumsčianti muzika ir masinės išgertuvės, Žalieji ežerai turėtų kuo žavėti. Išskirtinis žalias vanduo, gausus valčių parkas, vaikų žaidimo aikštelė, kelios tinklinio aikštelės – veikti prie šių ežerų yra ką.
Gelbėtojai – lyg vandens į burną prisisėmę
Prie Žaliųjų ežerų gali jaustis saugiai – tave visuomet stebi budrios gelbėtojų akys. Gal todėl čia pilna besimaudančiųjų. Prie gelbėjimo stoties įrengtoje lentelėje nurodoma, kad vandens temperatūra 18 laipsnių – vos trimis laipsniais mažiau nei šeštadienio popietės oro temperatūra.
Ar nekyla problemų su įkaušusiais poilsiautojais? Ar šiemet jau teko ką nors gelbėti? Ar švarus šiais metais vanduo? Šie klausimai nuveda į gelbėtojų stotį, tačiau veltui – gelbėtojai tarsi išmoktą eilėraštį išpyškina, kad pasikeitus valdžiai jiems draudžiama bendrauti su žurnalistais. Nori ką nors sužinoti – prašom, skambink į Vilniaus miesto savivaldybę arba tai pačiai savivaldybei priklausančią bendrovę “Grinda”.
Tad šį kartą paprastai kalbus, trisdešimt metų Žaliuosius ežerus saugantis, gelbėtojas Jonas tik skėsčioja rankomis.
Taip bebandant sužinoti apie vandens būklę, pribėga alaus į tualetą prispirtas vaikinas ir teiraujasi, kur galėtų nusilengvinti.
“Iki tualeto – 162 metrai”, - atsako kiekvieną Žaliųjų ežerų lopinėlį atmintinai mokantis gelbėtojas Jonas.
Vaikinas pakraipo galvą: “Taip toli”?
“Arčiau - kavinėje, tačiau jis mokamas”, - paaiškina Jonas. Ir mums klausimas, ar vanduo švarus, jau nebekyla.
Valakupių 2-asis paplūdimys: ramybės oazė
Po triukšmingų Žaliųjų ežerų apsidairyti atvykstame į šalia Neries įsikūrusį 2-ąjį Valakupių paplūdimį. Tikra ramybės oazė! Šeimos kepa šašlykus, vaikai žaidžia žaidimų aikštelėje, jaunuoliai laido skraidančią lėkštę arba deginasi.
Šurmulį sukelia tik nusifotografuoti prie upės sustoję vestuvninkai.
Alaus mėgėjų čia nesimato. Ko gero, tam įtakos turi ir tai, jog šalia nėra jokio baro ar kavinės.
Upėje niekas nesimaudo. Matyt, vanduo dar šaltas. Apie tai informuoti turinti lentelė tuščia, o paplūdimį saugantis gelbėtojas dirba toje pačioje vandens į burną prisisėmusioje “Grindos” bendrovėje. Ausinukus į ausis susikišęs gelbėtojas nesiteikia paaiškinti, kodėl nenurodoma vandens ir oro temperatūra. Išgirdęs, kad esu žurnalistė, jis sau toliau garsiai klausosi muzikos ir į mane nebekreipia dėmesio. Įdomu, kaip toks gelbėtojas su ausinėmis išgirstų skęstančiojo balsą?
Šilo ežeras: šiukšlių kalnai
Toliau Nemenčinės plentu riedame prie taip pat vilniečių pamėgto Šilo ežero. Šį kartą mūsų nebepasitinka alkoholį vartotį draudžiantys ženklai ar bebalsiai gelbėtojai.
Priežiūros čia trūksta ir akivaizdžiausias to įrodymas visame paplūdimyje stūkstančios šiukšlių krūvos. Regis, atokiau nuo Vilniaus esančio ežero pakrančių šiukšliavežės nepasiekia.
Tačiau netvarkinga pakrantė neatbaido poilsiautojų. Juos ypač žavi viengulčiai liepteliai, leidžiantys degintis ant ežero.
Besimaudančiųjų čia nedaug. Ežero gaiva mėgaujasi tik keli vaikinai su keturių mėnesių belgų aviganiu vardu Biesas.