- Populiaru važiuoti savanoriauti, pagaliau – padirbėti, o koks buvo jūsų siekis?
- Nieko nesiekėme – tiesiog kaip tie paukščiai intuityviai norėjome lėkti paskui savo svajonę – ten, kur šilčiau ir būtinai prie jūros. Šilti kraštai – skamba labai viliojamai, jaukiai, svetingai, ar ne? Nusprendėme patikrinti, ar taip yra iš tiesų. Tad ir išvažiavome – pakeliauti ir pagyventi svečioje šalyje, leisti vaikams pažinti pasaulį ne iš knygų, o liečiant, klausant, ragaujant, užuodžiant, matant – patiriant viską patiems.
Vaikai augo, o kartu su jais ir mes – kaip šeima, kuriai didžiausia vertybė – laikas kartu. Mūsų nauja gera bičiulė, Rojaus grupės draugo mama Alessandra sako, kad bendravimas su mumis ją nuramina ir įkvepia – mūsų šeima jai atrodo susidraugavusi su laiku. Mes neskubame. Ir darome, pasak jos, tai, apie ką dauguma svajoja, bet tik keli išdrįsta padaryti – imti ir išvažiuoti naujų potyrių paskanauti.
- Turbūt atsiranda nemažai besistebinčių, kad galėjote sau leisti tokią prabangą – metus keliauti?
- Anokia čia prabanga – mūsų šeimos išlaidos buvo kasdienės, labai panašios į tas, kurių reikia gyvenant Lietuvoje. Vyras Mindaugas yra išėjęs vaiko priežiūros atostogų, o aš pasidarbuoju iš toli – taip ir sukamės.
Žmonės tiesiog dažnai painioja „reikia“ su „noriu“. Juk žmogui reikia tiek nedaug – mokėti pasitenkinti tuo, ką turi. Tas pats ir su vaikais – jiems tikrai reikia mūsų laiko ir dėmesio, visa kita galima išrasti patiems ir nemokamai.
Kitaip yra, kai atsiranda „noriu“. Tada jau galo nėra ir pinigų niekada neužtenka, nors norai iš tiesų yra labiau primesti aplinkos - televizijos, reklamos, bendraamžių - nei mūsų pačių išjausti. Taigi savo pavyzdžiu mokome vaikus būti laisvais ir pasirinkti tai, ko jiems iš tiesų reikia.
- Kur pabuvojote, kiek apkeliavote?
- Atvažiuodami trumpam stabtelėjome Markės regione, iš pradžių mėnesį gyvenome Lacijaus regione, vėliau išmaišėme visą Toskaną, susipažinome su Ligūrijos pakraščiu, šiek tiek Lombardijos. Planavome pusę metų gyventi Italijos viduryje, o pusę – pietuose. Tačiau planai buvo pakoreguoti – pirmąjį pusmetį teko gyventi nuolat keliaujant, ir tik per tai mes pažinome tikrąją Italiją. Žmones ir jų gerumą, nuostabiausias vietas, netgi įdomiausius patiekalus.
Keliaudami į pietus aplankėme Kampaniją, Kalabriją, Bazilikatą. Na, o Apulijoje gyvename jau aštuntas mėnuo. Ji mums labai miela – savo laukine gamta, septynių spalvų jūra, smalsiais, paprastais ir draugiškais vietos gyventojais, kurie jau gegužės mėnesį pradeda dejuoti, jog jiems per karšta, o vasarą pasislepia namuose su kondicionieriais ir būna taip iki rudens.
- Ar susidūrėte su neigiamu požiūriu į lietuvius?
- Nesutikčiau, kad lietuviai turėtų pasaulyje blogą vardą. Tiesiog Lietuvos žiniasklaida pasigardžiuodama nusičiumpa kokią menkos reikšmės istorijėlę ir išpučia ją. Tuomet lietuviams ima atrodyti, jog visas pasaulis tik apie tai ir šneka, kai pasaulis, tiesą sakant, turi savų bėdų. Pavyzdžiui, italai rūpinasi kylančiais mokesčiais, žemės drebėjimų nuostoliais, o paskui, kiek tik gali, skiria dėmesį savo regiono ar produkto „reklamavimui“ – būtinai pasako, kad jų vaisiai, sūriai, kumpiai ir net paplūdimiai – patys geriausi.
Žinoma, visokių žmonių pasitaiko – mums patiems pačioje gyvenimo Italijoje pradžioje teko kreiptis į vietinę policiją, kad atgautumėm už nuomą sumokėtus pinigus. Tačiau juk neimsime šaukti, kad jei viena italė yra nesąžininga ir negerbia kitų žmonių, tai čia jau ir tie šešiasdešimt milijonų tokie patys?
Išgirdę, kad esame iš Lietuvos, nemažai italų iki šiol tik sutrikę nusišypso – jie neįsivaizduoja, kuriame pasaulio krašte mūsų šalis yra. Bet italai nebijo domėtis – tiek mūsų šeima, tiek Lietuva. O mes mielai pasakojame. Kitą dieną, žiūrėk, turgaus prekeivis pats pasako, kokia oro temperatūra Lietuvoje, o mokyklos administracijos darbuotojas pavardę „Gasparaitytė“ parašo iš atminties ir be klaidų.
Taip, žodis po žodžio, apie Lietuvą dabar žino bent trimis tūkstančiais italų daugiau – tiek gyvena mažame miestuke, kuriame mūsų vaikai lanko mokyklą ir darželį, mes kasdien perkame vaisius vietos turguje, einame į biblioteką ar pasivaikščioti.
- Ar tapote ištikimais itališkos virtuvės gerbėjais?
- Kai draugai klausia mūsų nuomonės apie itališką virtuvę, mes dažnai juos šokiruojame atsakymu, jog ji ne tokia jau ypatinga. Ir taip manome iš tiesų – vienintelis dalykas, kuriuo lietuvių ir italų virtuvė skiriasi, tai pastarųjų begalinis didžiavimasis savąja. Puiki savybė, sakyčiau. Kurią galime išsiugdyti ir mes.
Italija skiria daug daug pinigų populiarinti itališką virtuvę. Na va, atsidustų skeptikai – o kiek skiria Lietuva? Bet juk ne piniguos esmė, esmė – mumyse ir mūsų nore didžiuotis tuo, ką turime.
Kai vaikščiosime sau kupini pasididžiavimo ir burną praversime tik pagyroms ir įkvepiantiems pasakojimams apie gamybos paslaptis, tuomet pasaulis sutartinai alps dėl lietuviško balto sūrio su kmynais arba obuolinio, kaip didžestyvą ar aperityvą gurkšnos auksinę svarainių užpiltinę ar liepų midų, maistą užgers aviečių vynu, skanaus džiovintus (ne saulėje, o ant aukšto) svarainius, o per vestuves ir kitas didesnes šventes ant stalo statys grikinę bobą ar dvimetrinį šakotį. O mes keliausime per pasaulį atlaidžiai šypsodamiesi užsieniečių pastangoms perteikti lietuvišką virtuvę kaip grybai po lietaus visur dygsiančiuose lietuviškuose restoranėliuose.
- Vaikai spėjo paragauti ir itališkos mokyklos?
- Tai buvo mūsų bene didžiausios ir nedrąsiausios svajonės išsipildymas. Net sunku patikėti: mokyklos administracijoje nurašė duomenis nuo vaikų pasų, mes užpildėme prašymo formas, direktorė paskirstė, kur kuris vaikas eis – ir prašom – kitą dieną jie jau žingsniavo į mokyklą. Gaja į pirmąją pradinės mokyklos klasę, Rojus į itališkai Motinos mokykla (it. Scuola materna) vadinamo darželio vyriausiųjų grupę.
Kas mieliausia, kad ir Gaja, ir Rojus puikiai išplaukė įmesti į visiškai svetimos kalbos vandenis. Iš pradžių entuziastingai kapstėsi „šuniuku“, bet jau po kelių savaičių ėmė stebinti mus ir mokytojus bei vertėjauti esant reikalui. Taigi į kalbų krepšelį jie prie rusų kalbos (leidome į rusų grupę darželyje) įsidėjo ir italų.
Žinoma, į mokyklą eiti juos motyvavo ir tai, kad įprasta į vaikų gimtadienius kviesti klasės ar grupės draugus. Tad per mėnesį kartą du ar net tris išpuldavo šventė su balionais, žaidimais, saldumynais.
Nepamiršome ir Lietuvos – Gajos klasėje ir Rojaus grupėje kabo mano vyro piešti Europos dalies žemėlapiai su Lietuva ir Italija, trumpas žodynėlis. O visai neseniai vaikų draugai gardžiavosi lietuviškais šakočiais. Mokytojos nuoširdžiai džiaugiasi, kad jaunieji italai gali susipažinti su kitos kalbos, kultūros, pagaliau plaukų spalvos atstovu. Taip jie mokosi empatijos, tolerancijos, diplomatijos ir geografijos.
- Kas buvo sunkiausia kelionėje?
- Susikrauti daiktus ir išvažiuoti – visai nesunku. Sunkiausia yra nepamesti gyvenimo svajonėje jausmo tarp kasdienių buities darbų, menkesnių ar didesnių nesklandumų, subjurusių orų, skaičiuojamų pinigų ir baramų vaikų.
Kai atvažiuoji į kitą šalį trumpų atostogų, intensyviai keliauji, įspūdis veja įspūdį, nėra kada galvoti. Grįžus vėl įsisuki į rutiną, kelionei liekant pleventi spalvingu ir kvapniu sapnu. O mes laiko apmąstymams turėjome sočiai. Tegu ir visą mėnesį gyveni palapinėje tapybiškose Toskanos kalvose, maudaisi gydomosiose karštosiose versmėse, o naktimis stebi jonvabalių pasirodymus, bet kasdienybė visada šalia.
Ir tos kasdieniškos mintys ne visada skanios kaip tiramisu (it. pakylėk mane). Nes ir Italijoje brangiai sugenda mašina, o žiema būna ilga, šalta ir šlapia. Užtat būtinai ateina suvokimas, jog sugebėjimas jaustis patogiai gyvenime priklauso tik nuo mūsų pačių. Taip pat ir gebėjimas žiūrėti į kasdienybę kaip į įdomybių ir atradimų šaltinį.
- Kokios nuotaikos prieš grįžtant?
- Kaip prieš metus, taip ir dabar mūsų laukia lygiai tas pats. Susikrauti daiktus, pakeliui aplankyti draugus ir vieną kitą įdomybę ir… kurtis tarsi ir senoje, bet tuo pačiu visai naujoje vietoje. Žinome tik, kur gyvensime – savo bute, o kaip – visiška nežinia. Ar vaikai pateks į darželį ir norimą mokyklą? Kaip pagrandukė Vėja, visą laiką buvusi prie mūsų šono, norės socializuotis? Kokius darbus susirasime, kaip, pagaliau, jausimės Vilniuje?
Tokios mintys nebaugina, anaiptol – smagu vėl savyje jausti keliautojo ir atradėjo smalsumą. Namai paprastai asocijuojasi su tuo, kad viskas aišku, pažįstama, yra konkretus maršrutas „darbas-namai“. O mes norime grįžti ir matyti namus kaip naują vietą. Norime būti keliautojais gyvenime, nes su tokiu požiūriu gyvenimas kupinas atradimų. O jei atradimai šiek tiek numuša ūpą, gali numoti ranka ir sakyti – ai, juk tai laikina. Gavosi – gavosi, nesigavo – na, nesigavo. Praeis.
- Ką parsivežate?
- Ramybę. Malonumą ir stiprybę būti patiems sau ir su savimi. Pilnatvės jausmą – buvo ir vis dar yra taip gerai, kad net sunku patikėti – svajonės išsipildė su kaupu, o pojūtį geriausiai apibūdintų žodis „atostogos“.