Jei kas paklaustų kokie miegojimo automobilyje privalumai, ranką prie širdies ar kito vidaus organo
pridėjęs galėčiau pasakyti: atsikėlimas laiku. Miegas tampa kur kas budresnis ir didėja šansai nepramiegoti svarbių dalykų, kad ir tokių kaip saulėtekis. Saldžiai miegojusios mergaitės, sulaukusios pasiūlymo keltis, tik sumurmėjo koordinates, kur man keliauti. Tapo iškart lengviau rasti kanjono kraštą, o brėkštant buvo pakankamai šviesu, kad nenugarmėčiau apačion.
Didysis kanjonas – tai toks didelis plyšys plokščiakalnyje, reklamos mėgėjai gal net „skirmantu“ pavadintų. Vieni teigia, kad jį per milijonus metų išgraužė apačioje tekanti Kolorado upė, kiti - kad keli bičai intensyviai ieškodami urano. O uranas čia buvo kasamas ne taip ir senai, po Antrojo pasaulinio. Gal jo buvo per mažai, gal kažkam pagailo unikalaus gamtos stebuklo, bet dabar kanjonas atiduotas turistams.
Papasakoti žodžiais, koks tai vaizdas ir koks tai jausmas, kada šalia kanjono kyla saulė, taip pat beviltiška kaip tapti respublikos prezidentu. Čia nebent būsi tas išskirtinis visa galintis ir visa sugebantis. Galima pabandyti tai perteikti nuotraukomis, tačiau joks vaizdelis kompiuterio ekrane neperteiks tos didybės. Nebandysiu ir aš. Geriau meskite rūkyti, pasitaupykite ir nuvažiuokite čia, net jei paskui teks kruopomis tris mėnesius maitintis.
Saulei pakilus atsikelia trys miegančios gražuolės ir galima naudotis vietine nacionalinio parko atrakcija nemokamais autobusiukais, kurie kas kelis šimtus metrų ar kas kilometrą stabteli ties nauja apžvalgos aikštele. Į kanjona greičiausia važiuosite automobiliu, nors jį galima pasiekti ir lėktuvėliu ar malūnsparniu iš Las Vegaso, be to galima atplaukti upe, atjoti arkliu ar atkeliauti pėsčiomis. Tačiau šansų, kad bus pasirinktas automobilis – daugiausia, taigi siūlyčiau autobusais važiuoti tuo maršrutu, kuris uždarytas automobiliams, o kitą dalį apžiūrėti patiems savo transportu.
Galima leistis ir kanjono apačion, tačiau tokiu atveju patartina apačioje iš anksto užsisakyti nakvynę - nedaugelis sugeba per vieną dieną ir nusileisti žemyn, ir užkopti atgalios. Taip, yra narsuolių ar bepročių, nežinau kaip juos pavadinti, kurie tai padarė per dieną. Ir lietuvaičių tai padariusių yra, bet kadangi aš ne priešas savo sveikatai, tokių minčių nekyla. Neužsisakius nakvynės geriau nerizikuoti, juo labiau kad kalnuose naktys ne karštos. Yra dar variantas tinginiams - galima pasinaudoti mulais ir ant jų nugarų nukeliauti ir žemyn, ir aukštyn.
Arba pasinaudoti sraigtasparnio paslaugomis ir paskraidyti po tarpeklį, tačiau tai jau kainuoja ir viršija numatytas mūsų biudžeto išlaidas.
Tarp kitko, jei važiuosite pavasarį ar žiemą, pasiaiškinkite ar ši atrakcija neuždaryta dėl sniego. Kadangi šiaurinė kanjono pusė aukštesnė, ten ir sniegas gali laikytis ilgiau.
Kanjono gylis siekia iki 1800 metrų, plotis vietomis iki 30 kilometrų, ilgis kaip nuo Vilniaus iki Nidos ir dar truputis.
Užkandę ir prisigrožėję kanjonu, susiorganizavę masines piršlybas ir kitais būdais prilinksminę japonų turistus keliaujame palei kanjoną link kito privalomo mūsų kelionės punkto.
Pakeliui nacionalinis Kebabų (Kaybab) miškas, vieta išvardinta visokiuose turistiniuose leidiniuose. Norėčiau pažvelgti į akis žmogui, kuris tai pavadino mišku. Apgailėtini krūmynai, lai pas mus į kokį Labanorą nuvažiuoja ar palei Varėną pasivaikšto, gal supras kas yra miškas.
Taigi stojame tik šalia indėnų pardavinėjančių suvenyrus, kurių labai daug ir labai jau jie panašūs. Klausiam, ar gaminti tie „grožiai“ pas pusbrolius kinus. Oi, net įsižeidžia, net paveiksluotis nebesutinka. Matyt skaudžiai pataikiau, o gal net ir atspėjau.
Kitas mūsų privalomas punktas – Monumentų slėnis (Monument Valey), iki kurio kelios valandos kelio. Pakeliui kraštovaizdis skurdus, kur ne kur indėnams priklausančios bakūžės vagonėlių pavidalu, apstatytos mirusių automobilių griaučiais. Liūdnas vaizdas, tačiau man keista, kodėl jie neaugina gyvulių bandų? Avys ar ožkos,manau, tikrai galėtų gyvuoti ir daugintis. Galų gale organizuotų kokius pašaudymus lanku, kirvio pamėtymus į iškamšas jojant arkliu ar teorinius skalpo nuėmimo kursus turistams. Toks vaizdas, kad navahai iki šiol labai pyksta ant juos nugalėjusių blyškiaveidžių ir niekuo užsiimti nenori.
Pakeliui esanti Tuba nuteikia ypač niūriai, miestelis su keliomis degalinėmis ir privalomais greito maisto „restoranais“. Ir šalia jų piktai pinigų prašančiais indėnais. Merginoms pasidaro net nejauku. Ir pikta tuo pačiu, kad žlunga idealizuotas indėno su vėjyje besiplaikstančiais juodais plaukais, jam šuoliuojant arkliu, įvaizdis. Natūralu, viskas keičiasi. Norvegų ar švedų vikingai dabar irgi nebe rūstūs jūrų plėšikai o savo feminisčių moterų klausantys berneliai. Beje, vietos navahų genties indėnai, dideli, gerai suręsti vyrai. Aš su savo centneriniu svoriu dažnai pasijusdavau smulkutis. Pačiam labai įdomu, kaip skiriasi savo antropologija kaimyninės tautos, nes šiaurės Meksikos indėnai, kur teko lankytis prieš kelis metus – žemaūgiai, dažnai smulkūs (nebent piktnaudžiauja maistu), o štai kelis šimtus kilometrų į šiaurę gyvenantys jų giminaičiai – tikri milžinai. Europoje tokio ryškaus skirtumo tarp tautų nepastebėjau, net jei lygintume nedidelius italus su aukštaisiais olandais.
Pakeliui užgaištame, taigi tenka daryti beveik mirtiną nuodėmę Amerikos keliuose – gerokai viršyti greitį, kad suspėtum pas „monumentus“ iki saulės laidos. Gerai kad ir vietiniai linkę nelabai laikytis taisyklių, taigi kurį laiką seku "sponsorius", vėliau pats rizikuoju. Nežinau koks rytas tekant saulei monumentaliajame slėnyje, tačiau saulėlydžiai ten pritrenkiančio grožio, tikrai vertėjo rizikuoti. Norintiems ten pabūti ilgiau yra pastatytas didžiulis viešbutis, galite ir apsistoti. Nuvažiuoti prie jo kainuoja, vietos gentis renka mokesčius, tačiau mums ir vėl pasiseka, punktas tuščias, važiuokite laisvai.
Saulei nusileidus, surūkius taikos pypkę, vėl nelegaliai gurkštelėjus "džekučio" traukiam atgalios. Dar vienas incidentas degalinėje su vietiniais. Man būnant kolonėlės viduje, ypač nemielos išvaizdos dėdulės merginų bando išprašyti pinigų benzinui. Laimei viskas baigiasi taikiai ir galime traukti tolyn. Kur trauksime nusprendžiame mesdami monetą – link kažkokio mistinio vaiduoklių miesto, ar link Powelo ežero. Laimėjus pastarajam i kelias į šiaurės vakarus, į Page miestą.