Taigi šiandien planuojame pasiekti mirties slėnį ir nenumirti jame. Bent jau mes, o dėl bendrakeleivės Karolinos - neaišku. Juokaujame, kad bent jau jos kapą per Vėlines galėsime lankyti labai gražioje vietoje. Page miestelis labai gražus. Labai. Ir kulinarinis paveldas išvystytas, galima gauti įvairiausių tradicinių amerikietiškų patiekalų – „biurgerių“ , submarinų stebuklingose "burgerkinguose" ir kitose paveldą saugančiose užeigose.
Esu jau buvęs šiame miestelyje praėjusios kelionės metu kai aplankiau Antilopės kanjoną. Tai net nelabai kanjonas, o plyšys uolose, nuo gero metro iki kelių metrų platumo. Kai saulė zenite, krintanti šviesa atrodo išties gražiai, tačiau patys ten nenuvažiuosite, reikia iš navahų genties indėnų pirkti ekskursiją, važiuoti jų atvirais sunkvežimiais. Tai kainuoja ne tiek ir mažai, nors dabar nepamenu tikslios sumos. Bet jei kada važiuosite pro šalį, vieną kartą pamatyti verta (kad įsivaizduotumėte kas tai, pridedu kelias nuotraukas iš ankstesnio apsilankymo). Žinoma, jei nebijote pakilus vėjui prisivalgyti dulkių, nes pučiant stipresniam gūsiui kyla net ne smėlio, o raudonų dulkių audros ir nors būsite susičiaupęs, vėliau burną skalausite gerą pusvalandį. Apie poveikį šukuosenoms ir nešiojamai technikai net neužsimenu.
Taigi pas navahus desertui užkąsti dulkių neplanuojame, o keliaujame toliau. Kelias eina pro Povel (Lake Powel) ežerą, kuris irgi yra nacionaliniame parke. Tai dirbtinis ežeras, gautas užtvenkus kanjoną išgraužusią Kolorado upę bei pastačius vietinį HES'ą. Elektrinės aikštelėje susidūrimas su kažkokiu ginkluotu tipu, turbūt pareigūnu, kuriam baisiausiai nepatiko mano parkavimosi ypatumai, mat besisukinėdamas, kažkokią mėlyną liniją pervažiavau.
Perkreiptas pykčiu veidas, ranka ant ginklo ir lekia link manęs tvarkos daryti. Tik išgirdęs, kad merginos man lietuviškai šaukia priimti svečią, kiek atlyžta ir atidėjęs ateičiai mano sušaudymą vietoje, apsiriboja žodiniu įspėjimu.
Užsukam ir į patį Lake Powel nacionalinį parką. Keliu privažiavę parko apsaugos būdeles, kur įprastai reikia susimokėti už įvažiavimą, vyrams pareiškiame, kad mes taupūs, nemokėsime, norėjome tik pasmalsauti ir sukamės atgalios. Vienas jų nusišypso ir sako važiuoti vidun. Kodėl? Negi mes išties tokie nabagai atrodome ir nusipelnome labdaros? Ne, tiesiog tai nacionalinių parkų savaitė visoje šalyje ir visur įvažiavimas nemokamas. Beje, iš kur jūs, klausia. Ai, vis tiek nežinosite, šiaurės rytų Europa. Sakykite, o jei žinosiu. Lietuva ? Aišku kad žinau, 10 metų tarnavau Vokietijoje dislokuotame dalinyje, beveik kaimynais buvome, šypsosi jis mums.
Pauelo ežeras, o jei tiksliau tvenkinys užtvenktas po antrojo pasaulinio, pastačius elektrinę. Tai tokios trijų šimtų kilometrų ilgumo Kauno marios, vietomis iki keliasdešimties kilometrų pločio. Kiek žinau gan populiari ramių atostogų vietą vyresniems, nors atskirose vietose siaučia ir jaunimas. Kai sulauksiu pensijos ir būsiu milijonieriumi, būtinai praleisiu čia mėnesį su meškere rankose.
Ežeras ir paežerės pilnos valčių, katerių, laivelių ir vandeninių kemperių – tokių namukų ant vandens, kur žmonės praleidžia savaitgalius ar atostogas. Tik žmonių mažoka. Gal tie devyniasdešimt laipsnių pagal farenheitą žmonėms per šaltą, nors mes leipstame iš karščio. O gal tiesiog dar per anksti atostogauti.
Pakeliui Zion nacionalinis parkas, tačiau mes vis dar bandome skubėti mirties slėnin, merginos nesižavi idėja dar po kalnus ir uolas pasibastyti, nesugundo net nemokama nacionalinių parkų savaitė. Teks kada nors grįžti vienam.
Važiuojam, važiuojam, važiuojam, net greitį viršijame. Matome, kad geriausiu atveju mes spėsime tik į mirties slėnio prieigas su šviesa. Tamsoje žinoma daugiau romantikos, tačiau šiek tiek prasčiau matosi.
O pakeliui Las Vegasas. Azarto sostinė. Išties gaila, kad negavome kambario už padorią kainą, o nepadorios kiek per didelės mums. Kainos skirtumas užsisakant nakvynę tame pačiame viešbutyje šeštadienį ir sekmadienį nei daug nei mažai - vienuolika kartų. Gal tiek jau to.
Pasiilgstame interneto, o jo nemokamo, laisvai prieinamo, JAV ne tiek ir daug. Geriausias internautų draugas Amerikoje – „starbuksas“, toks legendinis kavinių tinklas, su kurio popieriniais puodeliais milijonai žmonių kas rytą skuba į darbą. Jei pasižadi naršyti kultūringai, jie visada pasidalina galimybę apsilankyti „veidaknygėje“, kas labai aktualu tėvynės ir draugų ilgesio kamuojamiems sutvėrimams, taip pat galima ir nakvynių pasiieškoti kiek pigiau. Deja, deja...
Benaršydami internate, pakalbiname kavinės kaimynus - itališko „Dono“ išvaizdos pilietį, pakalbiname apsauginį , kuriuo keliu geriau mūsų slėnin važiuoti. Deja, jie atsako: "Nežinome". Nesenai gyvenate Las Vegase? "Nelabai, vienas mūsų tik dvidešimt metų, kitas tik penkiasdešimt". Ir nebuvote mirties slėnyje, kuris išties netoli? "Ne, o kam". Vienas atsako, kad jam ir Las Vegase gerai, kitas sako, kad važiuodavo ir šiek tiek už miesto esančiuose kazino palošti. O kodėl, kuo ten geriau ? "Ooooooo, - atsako ištęsdamas tą apvalią raidę, - Ten kur kas lengvesne ranka dalina nemokama alkoholį lošėjams. Ir išvis, Las Vegase viskas blogai, labai ilgiuosi gimtosios Čikagos, jos maisto, žmonių". Taip gerą pusvalandį guodžiasi mums juodaodis apsauginis. Tai kodėl negrįžti atgalios ? "Oi ne, šaaaaaalta ten", - beveik išdainuoja atsakymą.
Vėl kelias, vėl gimtoji mašina ir planas pernakvoti kažkur šalia slėnio, o jau ryt iš pat ryto, kad pulsime viską ten žiūrėti...
Pakelėje važiuojant pamatome būrelį žmonių, daug atvežtų galingų šviestuvų, kažkokį šurmulį. Na filmuoja filmą, pagalvojame, tegul sau filmuoja. Kai pamatome antrą tokią aikštelę už kelių mylių, pasidaro įdomiau, paskui dar vieną. Ir staiga kelyje pasirodo bėgiojančios kalėdinės eglutės. Kiekvieną eglutę lydi po automobilį su žybčiojančiomis lemputėmis ant stogo.
Ir kuo toliau tuo daugiau. O eismas keliu neuždarytas ir keliautojų automobiliai susimaišę su maratonininkais-estafetinikais juda kolonoje vėžlio greičiu. Sustojame pasidomėti žmonių su raiščiais ir lentelėmis ant krūtinių, kas čia vyksta. Taip, čia maratonas. Jis skirtas našlaičiams. Pagal vieną versija bėga 70 komandų, pagal kitą 273. Jau kitur, iš sportininkų sužinome, kad visas maratono atstumas - apie du šimtus kilometrų, bėgama apie parą laiko. Brrrrr, bepročiai.
Karolinai motociklo nudeginta koja skauda vis labiau. Ieškome ligoninės priimamojo ir daktaro Hauso. Ligoninę randame, Hauso - ne. Registratūroje seselė Brunhilda pas daktarą neleidžia, liepia pildyti popierius, įrašyti draudimą ir t.t. Priimamajame buriuojasi žmonės, atvyksta vis daugiau, tikras sujudimas. Karolinai pasiseka, kad ją tyliai tyliai apžiūri seselė, įvertiną koją kaip padegusią antru laipsniu, pažada, kad šiandien jos dar nepjaus ir taip sutaupo tris dolerių šimtines, nes būtent tiek kainuotų daktarėlio pirminė apžiūra. Taip pat ji paskelbia pirmuosius maratono rezultatus. Keturiasdešimt dalyvių vien jų skyriuje, daugiausia lengvesnės traumos, o kol kas antroji vieta skiriama vyrukui su daugybiniais lūžiais (kažkur sugebėjo nusivožti) o pirmosios vietos nominacija skiriama bėgikui gavusiam širdies smūgį. Tas tai tikrai pagelbėjo našlaičiams. Niekada nesupratau tokių masinių renginių prasmės. Primena visaliaudines šeštadienines talkas.
Dar viena neigiama maratono pusė, kad negauname kambario nei viename viešbutyje. Naktis šilta, judam link slėnio, jeigu ką, miegosim po žvaigždėmis. Šošonų (Shoshone) kaimelis prie pat slėnio lyg išmiręs, nors dar dvylikos nėra. Motelis irgi tylus. Merginoms besidžiaugiant grynu oru ir gėrimais, privažiuoja automobilis, išlipa vyriškis. Beveik nudžiugus, kad motelio valdytojas sugrįžo visas kupinas noro mus apnakvindinti, paaiškėja, kad tai - maratono dalyvis, organizatorius. Oi ne, čia vietų nebus, mes visas užpirkome, bandykite dar viename miestelyje. O kas per maratonas, jums smalsu? Tai policijos sistemos darbuotojai kasmet dykumomis laksto. Iš viso pasaulio suvažiuoja, šiais metais dalyvių ir organizatorių bendras kaičius apie penkiasdešimt tūkstančių. O Viešpatie aukštielininkas, kaži kaip jie padės tiem našlaičiams.
Ir koks renginio biudžetas, vien palydos automobiliams ir mirksinčioms bėgikų liemenėms kiek išleista, o kur dar kitos išlaidos...
Mums rekomenduoja nuvažiuoti į Tekopą (Tecopa). Tą ir padarėme ir mums pasisekė. „Spa motelis“ . Recepcija neužrakinta. Jei ko reikia – skambinti telefonu tokiu ir tokiu, teigia raštelis ant stalelio. Šalia ir telefono aparatas stovi. Užsimiegojęs šeimininkas pasako, kad mums išties sekasi, nes motelis užimtas kelioms savaitėms į priekį, o štai šiandien vieni neatvažiavo.
Atskiras vonios kambario dydžio namukas su unitazu šalia lovos, atskirtu užuolaida. Toje lovoje keturiese na niekaip, taigi išsitremiu į mašiną, bet prieš tai smagiausioji vakaro dalis. Mostelis išties SPA, iš artezinių gręžinių bėga mineralinis karštas (virš keturiasdešimties laipsnių) temperatūros vanduo. Net yra baseinas kuriame besimėgaujant vandeniu gali mėgautis ir žvaigždėmis, pro atvirą stogą. Tobula. Galima net neiti miegoti ir svajoti.