Senovės civilizacijų tyrinėtojai tikina, kad senovės Indijoje taip pat buvo gaminti savotiški ledai. Tik šis desertas vadinosi „kulfi“ ir buvo ruošiamas iš vaisių gabalėlių- šie būdavo atvėsinami ir sumaišomi su kalnų sniegu.
Savo išradingumu nuo seno garsėjantys arabai turėjo savitą ledų gaminimo būdą: labai atsargiai ištuštindavo paukščio kiaušinį taip, kad lukštas liktų sveikas ir į vidų pripildavo saldaus rožių lapų nuoviro ir kiaušinius užkasdavo nakčiai į sniegą.
Į Europą atvežė Marco Polo
Ledus į Europą, kaip teigia istorikai, atvežė keliautojas, Venecijos miesto pirklys Marco Polo. Tiesa, iš tolimos kelionės gabeno jis ne ledus, nes šie paprasčiausiai ištirptų, o jų gamybos paslaptį, - receptą.
Netrukus ledai jau puikavosi ant Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir kitų Europos kilmingųjų didikų stalų. Vienas garsiausių Romos Imperijos kulinarų Apicijus aprašė ledų gaminimą savo knygoje „Apie kulinarijos meną“, o Hipokratas, ilsėdamasis Koso saloje, rekomendavo sveikatos stiprinimui sniegą su vaisių sultimis.
Pieniškų ledų kūrėjų sau norėtų priskirti arabai. Jie pirmieji pradėjo naudoti pieną, jogurtą ir grietinėlę, kaip ledų pagrindą, o užsaldindavo cukrumi. Visgi, yra teigiančių, jog šie ledų receptai galėjo būti perimti iš Persų.
Nors ankstyvoji ledų istorija yra ginčytina ir apipinta legendomis, vėlyvesnė jų raida pakankamai ištyrinėta. Pirmieji viešai (nes iki tol jų gamyba buvo įslaptinta) publikuoti ledų receptai pasirodė XVIII amžiuje Anglijoje.
Panašiu metu receptai pasiekė Jungtines Amerikos Valstijas. Netrukus šioje šalyje išdygo pirmosios ledainės. Desertas susilaukė neregėto populiarumo, todėl pradėta tobulinti jų gamybos technologijas.
XX amžiuje ledų gamyba taip ištobulėjo, jog vartotojams buvo pateikiama net kelios dešimtys skirtingų skonių, o britų chemikai atrado minkštų ledų formulę.
O štai tradiciškiausių, „eskimo“ ledų, atsiradimo istorijoje iki šiol pešasi prancūzai ir amerikiečiai. Abi šalys nori sau priskirti ledų ant pagaliuko autorystę.
Pagal oficialią amerikiečių versiją, 1919 metais Christianas Nilsonas sukūrė šokoladu glaistytų ledų receptą ir technologiją, o po ketverių metų pritaikė jiems pagaliuką ir gavo tam patentą.
Į Lietuvą – iš Lenkijos
Šaltasis desertas į Lietuvą atkeliavo XVII amžiaus viduryje iš kaimyninės Lenkijos. Yra duomenų, kad pirmoji ledainė buvo įkurta Klaipėdoje 1679 metais. Kai kurie istorikai mano, kad pirmuosius ledų, o tiksliau šerbeto, receptus į Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę dar Gedimino valdymo laikais galėjo atgabenti pirkliai iš rytų, kurie dažnai su savimi veždavosi ir virėjus.
Kunigaikščiai mėgavosi šerbetais su vaisių, uogų sultimis, gardintais įvairiais lietuviškais arba rytietiškais prieskoniais, pavyzdžiui, šafranu.
Nuo XVIII amžiaus pradžios didžiuosiuose miestuose imta atidarinėti ledaines. Žinoma, kad tarpukario metais vien Kauno Laisvės alėjoje jų veikė apie dešimt. Tiesa, mėgavimasis ledai buvo priskiriamas prie rafinuotų ir ne kiekvienam prieinamų pramogų.
Iš uogų ir vaisių
Pirmieji ledai Lietuvoje buvo gaminami iš įvairių uogų ir vaisių sulčių, kurias pavirdavo su cukrumi ar medumi. Nuplautas uogas ir vaisius susmulkindavo, apipildavo cukrumi ir palikdavo parą pastovėti, kad atsirastų sulčių. Vėliau įpildavo vandens, masę dar pasaldindavo medumi ir šiek tiek pakaitindavo, o paskui nusunkdavo per tankų audinį.
Atvėsintą skystą masę keletą kartų išplakdavo, kad būtų puri. Žinoma, kad į ledus buvo pilama alkoholio, o naudojant natūralius dažiklius (burokėlių, juodųjų serbentų, šeivamedžių uogų ir kitas sultis bei nuovirus) buvo išgaunamos sodrios šio patiekalo spalvos. Ledus paskanindavo cinamonu, gvazdikėliais, kardamonu.
Ruošdami ledus lietuviai dažnai juos aromatizuodavo natūraliomis medžiagomis: ajerų lapais, čiobreliais, erškėtrožėmis, mėtomis ar net kadagio uogomis. Lietuvių kulinarams priklauso ir naujas valgomųjų ledų gamybos atradimas – girtieji ledai, kai valgomieji ledai jau XVI amžiuje būdavo gaminami su degtine, saldžiosiomis trauktinėmis, krupniku ir kitokiais lietuviškomis trauktinėmis.
Neįprasti skoniai
Visame pasaulyje populiariausių pozicijas užima vaniliniai ledai. Tačiau keliaudami galite paragauti ir skonio receptoriams neįprastų ledų. Azijoje labai vertinami durano skonio ledai. Šio vaisiaus skonis - itin specifinis, o kvapas – labai aitrus. Dėl jo skleidžiamo kvapo net sunku ilgiau išbūti patalpoje, kurioje duranas yra valgomas.
Lietuviams neįprasti turėtų atrodyti Japonijoje ypač populiarūs „jūros vandens“ skonio ledai. Šie ledai atrodo kaip šerbetas, tačiau jų skonis nei iš tolo nepanašus į vaisius ar uogas. Ledai palieka sūrios potvynio bangos bei žuvies skonio įspūdį.
Vienas prancūzų šefas savo gaminamus ledus pagardina pikantiškais prieskoniais, pavyzdžiui, ikrais, Rokforo pelėsiniu sūriu ar šampanu. Šioje gurnamų šalyje net mėsa ir žuvis kartais patiekiama su išskirtinai tam patiekalui pagamintais ledais, kurie tirpdami virsta gardžiu padažu.
Ditirambai ledams
Kiekviena šalis turi savų ledų valgymo taisyklių, papročių ir paties šaltojo deserto skonių. Pavyzdžiui, tunise mandarinų ledai yra nacionalinis desertas. Jungtiniuose Arabų Emyratuose ledai gaminami ir iš kupranugarių pieno. Manoma, kad šis pienas turi gydomųjų savybių.
O štai amerikiečius galima būtų pavadinti ištikimiausiais ledų gerbėjais - net 98 proc. JAV gyventojų namuose visada turi ledų, o kiekvienas jų per metus suvalgo net 22 litrus ledų!
Brangiausi pasaulyje grietininiai ledai su vaisiais, įvertinti 60 tūkst. dolerių, buvo pagaminti Afrikoje, iš Tanzanijoje esančių tirpstančių Kilamandžaro ledynų ledo.
Nepatikėsite, bet besirūpinantiems savo figūra yra sukurta bet ledų dieta!