Vietnamas ir Kambodža – kaimyninės šalys, tačiau įspūdžiai iš jų – nevienodi. Šios valstybės – lyg du kontrastai.
Vietnamo Socialistinėje Respublikoje vis dar žygiuoja pionieriai, plevėsuoja raudonos vėliavos. Tačiau dėl sėkmingai vykdomų reformų šios šalies ekonomika sparčiai auga.
Kambodžos Karalystė – viena neturtingiausių pasaulio valstybių. Šalis vis dar kenčia nuo pilietinio karo padarinių. Čia akina auksu tviskantys karaliaus rūmai, o visai šalia, už tvoros, akis bado skurdas ir netvarka.
Tačiau Kambodžos muitininkai netgi pranoksta kolegas iš Jungtinių Amerikos Valstijų – pareigūnai paima visų pirštų atspaudus, nuskenuoja kūną ir net pamatuoja kūno temperatūrą. Jei ji vos padidėjusi, vartai į Kambodžą užveriami.
Skirtingu keliu žengiančias kaimynes vienija istorija. Dar visai neseniai pilietinius karus išgyvenusios šalys – rojus istorijos mėgėjams.
M. Vaičiuliui didžiausią įspūdį Kambodžoje paliko aštuntuoju pasaulio stebuklu vadinamas Ankor Vato šventyklų kompleksas.
Įstabus khmerų ir hinduistų meno kūrinys – puikus architektūros susiliejimo su gamta pavyzdys.
Ant tūkstančius metų skaičiuojančių šventyklų sienų užaugę didžiuliai medžiai. Tačiau, atrodo, vietos gyventojai labiau didžiuojasi tuo, kad vienoje šventykloje buvo sukamas Holivudo filmas „Kapų plėšikė Lara Kroft” su garsiąja aktore Angelina Jolie.
Tik trys vyrai iš visos lietuvių kompanijos išdrįso užsukti į laukus, kuriuose po pilietinio karo, 1975-aisiais, buvo nužudyta per du milijonus kambodžiečių.
Tolimojoje Azijoje buvo stengiamasi išnaikinti inteligentus. Žuvusiems pagerbti pastatytas bokštas, kuriame sudėliotos iškastos kaukolės. Jos neuždengtos, tad kvapas – siaubingas.
„Moterys šios ekskursijos atsisakė. Net ir vyrams buvo sunku. Atmosfera ten slogi”, – pasakojo M.Vaičiulis.
Dar planuodama kelionę ryšių su visuomene specialistė D.Vaičiulienė susidomėjo Vietnamo istorija.
Vačiuliai su draugais užsuko į buvusį Saigoną Pietų Vietname ir apžiūrėjo praėjusio amžiaus septintajame–aštuntajame dešimtmečiuose šioje šalyje kariavusių amerikiečių bazes.
„Vietnamiečiai su amerikiečiais kovojo partizaniniais būdais. Jaunus amerikiečių karius taip įbaugino partizanai, kad jie kone visą laiką gerdavo ir rūkydavo žole vadinamą marihuaną”, – pasakojo M.Vaičiulis.
Dabar visi gali apžiūrėti neįprastus vietnamiečių spąstus, savadarbius ginklus ir slaptus bunkerius. Smulkiems vietnamiečiams pritaikyti bunkeriai tokie siauri, kad dažnas europietis ar amerikietis ten net netelpa.
Spalvingose Azijos šalyse netrūksta įspūdingų gamtos vaizdų.
Tačiau Kambodžoje ir Vietname reikia pasiruošti ir ne itin maloniems vaizdams, kvapams, garsams.
„Kelionėje išgyvenome tris etapus. Iš pradžių viskas buvo įdomu ir įspūdinga. Vėliau su tuo apsipratome ir nebekreipėme dėmesio. Kelionės pabaigoje purvas, skurdas, triukšmas pradėjo slėgti. Gyventi ten nuolat būtų sunku”, – svarstė M.Vaičiulis.
Tolimosios Azijos kraštuose su žmona Donata jis viešėjo pirmą kartą. Tad neįprastas azijiečių gyvenimo būdas juos ypač stebino.
Pagrindinė Kambodžos ir Vietnamo transporto priemonė – mopedai. Gatvėse jų tiek daug, kad spėk sužiūrėti, iš kur atlekia. Ant mopedų susėdę net po keturis žmones.
Vietos gyventojai važinėja ir vadinamaisiais tuktukais. Tačiau svetimtaučiai įspėjami, kad jais važinėtis pavojinga.
Išsinuomoti automobilį sunku – keturračių transporto priemonių nedaug. Be to, sudėtingos vairavimo sąlygos. Asfaltuotus kelius galima rasti tik didžiuosiuose miestuose. Vaičiuliai Kambodžos keliais 200 kilometrų įveikė tik per 5 valandas.
Net ir Vietnamo sostinėje Hanojuje bei Kambodžos sostinėje Pnompenyje veikia vos vienas kitas šviesoforas. Visi važinėja pagal savo taisykles. Pagrindinėmis gatvėmis juda ir transporto priemonės, ir žmonės, ir gyvuliai.
„Daug kas tuose kraštuose šokiruoja, bet labiausiai transportas. Gatvės perpildytos. Visi pypsi, šaukia.
Pirmomis dienomis bijodavome pereiti per gatvę. Laukdavome, kol pralėks visi mopedai. Galiausiai supratome, kad jei nori pereiti, turi nieko nelaukdamas vienodu tempu žingsniuoti tiesiog po ratais.
Tada automobiliai sustoja, mopedai tave apvažiuoja. Įdomiausia, kad nematėme nė vienos avarijos”, – pasakojo M.Vaičiulis.
Gatvėse – vos vienas kitas policininkas. Kai lietuviai vieną užkalbino, verslus pareigūnas pasiūlė pirkti savo ženkliuką už 10 JAV dolerių (apie 27 litus). Turistams nesusidomėjus, ženkliuko kaina krito perpus.
Didžiausios Kambodžos upės Mekongo pakrantėje skurdžiai gyvenantys žmonės į vandenį meta atliekas, ten pat prausiasi, plauna indus, žvejoja. Tačiau atrodo, kad dėl skurdo ir netvarkos Kambodžos ir Vietnamo gyventojai nesijaudina. Jie linksmi, geranoriški, paslaugūs.
Sutikti kalbančių angliškai – beveik neįmanoma. Nors abi šalys kadaise buvo Prancūzijos kolonijos, prancūziškai dabar kalba vos vienas kitas.
Viešnagė Azijos šalyse europietėms moterims gali įvaryti kompleksų. Ypač smulkaus sudėjimo vietos vyrai liaunoms lietuvaitėms turguose iš tolo šaukė: „Ateikite čia, mes turime didelių dydžių.”
Turgūs – pagrindiniai apsipirkimo taškai. Nusiderėti juose galima perpus. Tereikia kantrybės. Bet finansų analitikas M.Vaičiulis atkreipė dėmesį į tai, kad pirkdamas Vietnamo turguje visuomet gausi čekį – ten niekas nedejuoja dėl kasos aparatų.
Donatai didžiausią įspūdį paliko Mekongo deltoje veikiantis plaukiojantis turgus, kuriame įvairios gėrybės pardavinėjamos tiesiai iš valčių.
Plaukiojančiame turguje lietuviai mėgavosi saldžiausių egzotinių vaisių sultimis, šešiamečiam sūnui Vyteniui lauktuvių parvežė tradicinę azijietišką šiaudinę skrybėlę.
Mindaugas Vietname nusipirko ir išmoko groti bambukiniu dambreliu. Donata į Lietuvą parsivežė egzotinių padažų, ne vieną metrą kokybiško šilko bei nebrangių perlų.
Jie auginami vaizdingoje Halongo įlankoje Šiaurės Vietname. Nors daugiausia vandens telkinių labai užteršti, po mažas Halongo įlankos saleles laivu ir baidarėmis plaukioję lietuviai ten išdrįso išsimaudyti.
Ypač gražioje įlankoje vanduo skaidrus it krištolas, matyti įvairiaspalviai koralai.
Kambodžoje lietuviai ne kartą lepinosi ir visame pasaulyje garsėjančiais masažais. Už valandos trukmės viso kūno masažą lietuviai paklodavo po 10 JAV dolerių (apie 27 litus).
Moterys atpalaiduojamaisiais pėdų masažais už porą JAV dolerių (iki 7 litų) mėgavosi net turguose.
Priešingai nei Kambodžoje ar Pietų Vietname, šiaurinėje šalies dalyje šaltesnis ne tik klimatas, bet ir žmonės. Šiauriečiai mažiau šypsosi, išlaiko atstumą ir linkę turistus apgaudinėti.
Atidiems reikia būti net restoranuose. Viename jų Vaičiuliai su bičiuliais už vyną, kainuojantį 14 JAV dolerių (apie 37 litus), vos nesumokėjo triskart brangiau.
Azijietiškas maistas skanus, bet ir jis po poros savaičių pabosta. Dauguma maitinimo įstaigų – šalikelėse.
Beveik visuose restoranuose metaliniai staleliai ir mažytės plastikinės kėdės nusėstos vietos gyventojų. Atliekas jie meta sau po kojomis, tad dulkėtuose restoranuose didžiulė netvarka. Daugumoje vietų maistas patiekiamas plastikiniuose induose.
Pavalgius jie dedami šalia valgytojų kojų. Sąskaita pateikiama suskaičiavus ant žemės sudėtas lėkštes ir butelius.
Donata Azijoje pamėgo jūrų gėrybes. Iki tol jų nevalgydavo. Nesimėgauti šviežiomis jūrų gėrybėmis ir žuvimi Azijoje – nuodėmė.
Mindaugui pačios skaniausios pasirodė dramblio ausimi vadinama žuvis, pagauta dvokiančioje ir šiukšlėmis apverstoje Mekongo upėje Kambodžoje. Vis dėlto keisčiausia Mindaugui buvo valgyti krokodilieną.
O paragauti kobros ir jos kraujo nesiryžo nei jis, nei jo bičiuliai. Vietos gyventojai valgo šunieną, net gražuolių dalmatinų mėsą.
Galbūt šunienos teko paragauti ir lietuviams, tik jie to nesužinojo. Kad išvengtų apsinuodijimo, po kiekvienos vakarienės keliautojai gerdavo specialius vaistus.
Pietūs vienam žmogui Kambodžoje ir Vietname atsieina apie 2–5 JAV dolerius (5–13 litų). Kambodžoje atsiskaityti doleriais galima visur ir už viską. Tačiau Vietname galioja sava valiuta – dongas.
Bandydami banke išsikeisti 100 JAV dolerių Vaičiuliai gerokai užtruko. Keliautojai iš pradžių nesuprato, kodėl banko darbuotoja užsibuvo seife.
Galbūt banknotas padirbtas ir jie pakliuvo į bėdą. Kai banko darbuotoją, nešiną sidabriniu lagaminu, atlydėjo apsaugos darbuotojas, Vaičiuliai suprato, kad 100 JAV dolerių vietos gyventojams – didžiuliai pinigai.
Juos iškeitusi pora gavo 2 milijonus Vietnamo dongų. Šios sumos Vaičiuliams pakako tik 2–3 dienoms.
Keliaudami lietuviai stengėsi pamatyti ne vien turistinius objektus. Pasyviam poilsiui smėlėtuose Kambodžos pajūrio kurortuose keliautojai pasiliko tik dvi dienas.
Nors Kambodža – varginga šalis, poilsis kurortuose atsieina brangiau nei Turkijoje ar Tunise.
Nuo pietų iki šiaurės per visą Vietnamą ir didžiąją Kambodžos dalį lietuviai keliavo traukiniais, laivais, lėktuvais. Daugumą bilietų jie buvo užsisakę iš anksto.
Tik traukinių bilietus teko įsigyti per vietos kelionių agentūras.
Donata prisiminė tarakonų puolimą traukinyje. Visą dieną praklaidžiojus po Imperatoriaus rūmus, naktinio traukinio kupė norėjosi ilsėtis, o ne kovoti su visur šmirinėjančiais didžiuliais vabzdžiais.
Juolab kad traukinio bilietas kainavo dvigubai daugiau nei nakvynė tvarkingame viešbutyje.
Beveik trijų savaičių kelionę po egzotiškus kraštus Donata su drauge planavo kelis mėnesius. Moterys skaitė istorijos knygas ir keliautojams skirtas interneto svetaines.
Daug laiko atėmė vizų ir iškvietimų tvarkymas. Ne kartą visi drauge susirinkę sodyboje bičiuliai derino kelionės grafikus, lankytinas vietas.
Dar iki kelionės visi komandos nariai pasidalijo darbus. Pavyzdžiui, viena bičiulė buvo atsakinga už vyno derinimą prie maisto, kitas – už tai, kad visi laiku atsikeltų.
Mindaugas buvo atsakingas už toleranciją. Nors egzotiškuose kraštuose netrūko keistenybių, kelionės pabaigoje dėl didelio tempo kamavo nuovargis, bet Mindaugo gebėjimų taikyti neprireikė.
Nemaža kompanija nė karto nesusipyko. Ir dar Kambodžoje pradėjo planuoti kelionę į tolimąją Australiją.
Detalus grafikas ir jokių diskusijų dėl iš anksto suplanuotų dalykų – Vaičiuliai dalijosi sklandžios kelionės su draugų kompanija paslaptimi.
„Kartą per metus pamatyti ką nors nauja būtina. Kelionių įspūdžiai niekada neprapuls, todėl taupyti pinigus verta”, – įsitikinę per 10 tūkstančių litų kelionei išleidę Vaičiuliai.