Vasarą dirbantys kavinių padavėjai stebina ir glumina

Pasikviesti kavinės administratorių, auklėti išsigandusį padavėją ar kartu su juo pasijuokti iš jo nesėkmių?

Vasarą sostinės kavinių lankytojams dažnai tenka spręsti, kaip elgtis, kai juos aptarnaujantis padavėjas atrodo lyg visiškas nevykėlis.

Pasibaigus mokslo metams kavines užplūsta būriai užsidirbti norinčių jaunuolių, kurių vadovėliuose nebuvo parašyta, kaip atskirti vyno rūšis ir kaip vadinami jiems dar neregėti užkandžiai.

Nemažai jaunuolių šio darbo griebiasi be jokių treniruočių, tad jų bandymus tenka stebėti visiems kavinės lankytojams.

Erdviame senamiesčio kieme įsikūrusioje lauko kavinėje susėdusiai kompanijai šį antradienį jaunas padavėjas nešė padėklą su keliais alaus bokalais.

Vos priartėjęs prie stalo jis pakreipė padėklą ir vieną bokalą užsipylė sau ant marškinėlių. „Atsiprašau, aš dirbu pirmą dieną”, – išspaudė šypseną naujokas ir grįžo prie baro.

Netrukus pasigirdo dūžtančio stiklo garsas. Į baro pusę pažvelgę svečiai pamatė tą patį naujoką, nuo grindinio renkantį bokalo šukes. Per valandą jis sukūlė dar vieną bokalą.

Galbūt todėl senamiesčio lauko kavinėse tokie populiarūs vienkartiniai plastikiniai bokalai?

Vieno brangaus restorano someljė per renginį, skirtą alui ir maistui derinti, mokė alų gerti tik iš firminių bokalų. Jeigu restoranas tokių neturi, šio gėrimo galima visai atsisakyti.

Pasirodo, praėjusią savaitę bokalų neturėjo net restoranas, kuriame dirba šis alaus žinovas. „Bokalai jau pakeliui į Vilnių”, – paaiškino padavėja, į „Švyturio” bokalus supilsčiusi kitos rūšies alų.

Sulaukusi priekaištų dėl bokalų, padavėja buvo tokia uoli, kad klientams atnešė užkandį, kurio jie neužsisakė.

Pasiūliusi ko nors užkąsti, ji nuėjo į virtuvę paklausti, ar restorane yra mažų keptų žuvyčių – jos buvo sudėtinė rinkinio prie alaus dalis.

Restorano lauko kavinėje kompanija žiūrėjo futbolą, todėl atsakymas apie žuvytes juos nelabai domino, bet kol padavėja grįžo iš virtuvės, baigėsi kėlinys.

„Štai jūsų rinkinys”, – šyptelėjo mergina, taip ir nesupratusi, ko visi ėmė kvatotis. Žuvyčių jame nebuvo.

Siūlydama užkandžių lankytojus prajuokino ir neseniai senamiestyje įkurto alaus baro darbuotoja. Ant sienos kreida buvo užrašyta, kad baras prie alaus siūlo „tapų” (išvertus iš ispanų kalbos – užkandžių).

Paklausta, kokių užkandžių gali pasiūlyti šį vakarą, mergina abejingai pareiškė: „Čia tie tapai su padažais.” Pabandžius išsiaiškinti, kas vis dėlto yra „tie tapai”, barmenė papasakojo, kad tai kažkokios iš tešlos keptos lazdelės.

Paklausta, ar ji kalba apie „grissini” – itališkas duonos lazdeles, pirmą kartą šį žodį išgirdusi alaus pilstytoja patraukė pečiais: „Turbūt.”

Išbandyti neaiškių užkandžių neišdrįsę lankytojai prie alaus paprašė keptų svogūnų žiedų.

Kai apie 23 valandą senamiesčio kavinėse nebegalima užsisakyti jokių užkandžių, tai nieko nestebina.

„Virtuvė nebedirba”, – atsako padavėjai, tačiau vienam senamiesčio gyventojui teko išgirsti neįprastą pasiaiškinimą.

Norėdamas parsinešti maisto namo, apie 19 valandą jis užsuko į kinų restoraną. Ant šios įstaigos durų parašyta, kad ji dirba iki 23 valandos.

Pasibaigus darbo dienai restoranas dar siūlė dienos pietus.

Paslaugi padavėja patarė užsisakyti kelis patiekalus iš dienos valgiaraščio ir sutaupyti nemažą pinigų sumą.

Klientas taip ir padarė, tačiau darbuotojos veido išraiška pasikeitė, kai išgirdo, kad patiekalus jis nori neštis su savimi.

Paaiškėjo, kad už vienkartinius indus reikia mokėti papildomai, o jei svečias nenori to daryti, indus turi atsinešti pats.

Kad būtų greičiau, lankytojas pasiūlė atsinešti indus – kol jis sugrįš, patiekalai jau bus paruošti.

„Mes negalime pradėti gaminti, kol neturime indų, – indų plovėjas jau išėjo namo”, – likus keturioms valandoms iki darbo pabaigos pareiškė padavėja.

Kitąkart ta pati padavėja nusprendė netrukdyti pietaujančiai lankytojai ir atnešusi dienos pietų patiekalą tuoj pat užsidarė virtuvėje.

Pietauti atėjusi moteris nespėjo net pastebėti, kad negavo nei kinų maistui skirtų lazdelių, nei padažų.

Nors paprastai kinų restoranuose šie daiktai būna sudėlioti ant stalų, šioje užeigoje visi stalai buvo tušti.

Nebeliko nieko kita kaip pačiai jų ieškoti prie baro, tačiau įrankių nebuvo ir ten.

Kinų maistą teko valgyti šakute, o padavėja išlindo tik tuomet, kai lėkštė jau buvo beveik tuščia.

Tokios „Sostinės” žurnalisto papasakotos istorijos Vilniaus užeigų vadovų nestebina – pastaruoju metu labiau trūksta profesionalių virėjų ir virtuvės darbuotojų. Dirbti virtuvėje negali jokios patirties neturintys studentai.

Picerijų tinklo „Submarinas” vadovas Raimundas Kairys teigė, kad surasti profesionalų ir patirties turintį padavėją taip pat nelengva.

„Lietuvoje į padavėjo darbą žiūrima kaip į laikiną, darbuotojai migruoja, todėl tikrų profesionalų labai nedaug”, – sakė R. Kairys.

Restoranų tinklo vadovas pažymėjo, kad šią vasarą surasti darbuotojų kiek lengviau nei ankstesniais metais. Tai lemia šalti ir lietingi orai – lauko kavinėse vakarus leidžia mažiau lankytojų.

„Panašiai buvo ir per finansų krizę – lankytojų sumažėjo, darbuotojams tekdavo mažesnis krūvis, tad jie dirbdavo stropiau”, – pasakojo R. Kairys.

Į restoranų tinklą „Submarinas” nauji darbuotojai priimami po maždaug savaitę trunkančių mokymų. Jų trukmė priklauso nuo to, ar naujokai jau yra išbandę panašų darbą.

Kęstutis Markevičius

„Bent jau mums surasti padavėjų nėra sudėtinga, nes bendrovė darbuotojų pradeda ieškoti artėjant vasaros sezonui.

Į mūsų restoranus grįžta nemažai tų pačių žmonių, kurie dirbo ankstesnėmis vasaromis. Mes turime jų duomenų bazę, todėl padavėjų randame nesunkiai.

Didžiausias deficitas – virėjai. Jie turi daugybę darbo pasiūlymų, todėl ieško geriausių atlyginimų.

Kai kurie jų neslepia, kad eis dirbti į tas maitinimo įstaigas, kuriose atlyginimai mokami vokeliuose, bet uždirbti galima daugiau. Nemažai virėjų vasarą išvyksta uždarbiauti į pajūrį ir užsienio šalis.”