Naujieji „Chrysler“ ar „Dodge“ minivenai (jei keliausite ir rinksitės automobilį nuomai) labai patogūs tuo, kad nusipirkus miegmaišius, tarkim, dviese galima visai pakenčiamai turistauti. Kemperiai, žinoma, didesnei
kompanijai labiau tinka: patogiau miegoti, gali gamintis maistą. Bet jie turi didelių
minusų – nuomotojai riboja kelionės laiką, kurį gali nuvažiuoti per dieną. Taigi daug nepakeliausi, o jei viršiji nustatytas leidžiamų atstumų ribas... Tuomet, ko gero, taksi
keliauti pigiau. O ir degalų sąnaudos - kaip gero savivarčio sunkvežimio. Jau nekalbu apie tai, kad
ir patirties reikia tokio dydžio aparatus vairuojant.
Beje, Amerikos pietvakariuose ne kartą teko matyti, kaip vos ne miesto autobuso dydžio
kemperis kietąja vilktimi tempiasi iš paskos dar ir nedidelės daržinės
dydžio visureigį ar paprastą lengvąją. Kooperatinio keturių kambarių buto
Justiniškėse dydžio kemperis statomas kempinge, o po apylinkes važinėjama
su mažesne transporto priemone.
Viską ištyrinėjus su visu namu judama toliau.
O mes dar kartelį išsimaudome karštosiose versmėse ir lekiame ieškoti mirties, kuriai paskirtas visas slėnis. Tai žemiausia, sausiausia ir
karščiausia JAV vieta. Čia užfiksuota aukščiausia vakarinio pusrutulio
temperatūra – 56 laipsniai pagal Celsijų ir nuo pasaulio rekordo atsilieka vos vienu varganu
laipsniu.
Didelė šio slėnio dalis - žemiau jūros lygio, o iš visų pusių
stūkso kalnai, dažnai ir sniego kepurėmis pasipuošę. Apačioje galima rasti
ir ne prastesnes nei Kuršių nerijoje kopas, ir druskos laukus, kurie iš
toliau atrodo lyg užpustyti sniegu, ir net vandens balas ar ežerėlius, nes palijus aplinkiniuose kalnuose vanduo suteka į slėnį ir pabūna, kol išgaruoja. Vanduo labai sūrus, tačiau kažkokie gyviai plaukioja ir jame.
Paliekame savo „druskininkus“ ir bandome atrasti žemėlapyje pažymėtą
nedidelį kelią, vedantį į pietinę slėnio dalį, kad išvengtume didelio lanksto
važiuojant pagrindiniu keliu, tačiau tai laiko nė kiek nesutaupo, nes po gero gabalo važiavimo
pamatome, kad tai - dulkėtas kelelis, kuriuo tektų važiuoti per karštį
tikrai ne dešimtį minučių ir labai jau neaišku, ar per kalnus be visureigio juo pravažiuotume. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, nes važiuodami pro jau vakar lankytą Šošonės kaimelį sutinkame šaunią Las Vegaso baikerių kompaniją.
Truputis pašmaikštavimų ir vieną jų kolegę prikalbinu
greitai improvizuotai fotosesijai. Taip, nėra nei grimuotojos, nei
šukuosenos meistro, net improvizuotų atšvaitų nėra kur gauti, o saulė šviečia
taip ryškiai ir nedėkingai. Tačiau merginai portretai patiko, pasižada kitą kartą rimčiau
pasifotografuoti ir palikusi kontaktus ruošiasi šlubčioti pas savus.
„Avarija?“ - paklausiu. Reiktų išgirsti tą pietietišku akcentu tempiant
balses atsakymą. „I laid my bike. The bike is all right“ („Paguldžiau savo
motociklą. Jam viskas gerai“), - atsako. Ko nepasakysi apie koją. Tikėkimės, jai nereiks visą gyvenimą ramentais naudotis.
Prieš akis - įvairiaspalvis slėnis, spalvotas ne tik nuo druskos, bet ir nuo rusvų,
žalsvų, rausvų uolų, vietomis jautiesi kaip Mėnulyje. Šios spalvos susidarė dėl uolose
esančių metalų rūdų, savo laiku čia ir auksas bei sidabras buvo kasami, per tą
didžiąją aukso karštinę. Jei ne ši karštinė, senas geras iš Bavarijos
atvykęs prekybininkas gal ir nebūtų rinkai pasiūlęs tvirtų kelnių,
sutvirtintų kniedėmis ir penkiomis kišenėmis.
Prekybininko vardas - o gal dabar
jau reiktų jį vadinti dizaineriu - buvo Levis, o be jo pristatyto drabužio
neįsivaizduojame nei gėlių vaikų, nei roko muzikantų. Sakyčiau, pats
tikriausias Amerikos simbolis. Nors jei jau sąžiningai, tai
šias kelnes sukūrė mūsų „braliukas“ iš Rygos, tik ponas Levis jas
užpatentavo. Nežinau, kaip tiksliai turėtų būti rašomas mūsų kaimyno vardas,
amerikiečiai jį pateikia kaip Jacobą Youphesą.
Mūsiškis asmeninis karščio rekordas pasiektas. Tai 107 laipsniai šilumos. Pagal
Farenheitą. Pagal Celsijų, beveik 42 laipsniai. Ir nors mergaitės - kaip žinia, yra tokie sutvėrimai, kurie labai mėgsta šilumą, panašu, kad ir joms šį kartą kiek per šilta. Keturratė draugė, ko gero, irgi mergaitė, taigi ir jai laipsnių jau kiek per daug. Lyguma važiuojant dar neblogai, tačiau kylant į kalną apžvelgti viso slėnio temperatūros rodyklė gan sparčiai keičia padėtį, taigi tenka prisiminti senų vairuotojų, vairuojančių „žigulius“ ir kitus muziejinius eksponatus, patarimus. Jei kaista variklis, pirmiausia jungi lauk kondicionierių, pradedi pūsti į saloną karštą orą ir, žinoma, važiuoji kuo greičiau.
Visokiuose nurodymuose turistams rašoma, kad reikia būti ypač atsargiems, turėti sočiai vandens. Pamokančios istorijos byloja, kad nutiks paskui dar kaip vienam tūlam turistui, kuris ėmė ir numirė, tik nebepamenu, ar nuo perkaitimo, ar nuo perdžiūvimo. Nemanau, kad kas panašaus nutiktų važinėjant asfaltuotais slėnio keliais. Vis tiek kažkas surastų net ir ne turistinio sezono metu. Tačiau išsukus į kokį šunkelį galima laukti ir netikėtumų.
Nedidelių netikėtumų patiriame ir mes, nes ryte nemažai pravažiavome ieškodami to stebuklingo keliuko slėnin - žiūrime, kad ir degalai jau baigias, taigi neapžiūrėję kai kurių slėnio kampų traukiame lauk iš nacionalinio parko link Patrampo. Šošonėje degalai pusantro karto brangesni, taigi rizikuojame pasiekti didesnį miestą. Jei keliausite ir tai norėsite daryti taupiau, venkite degalinių nacionaliniuose parkuose arba prie pat jų, čia jie gali kainuoti vos ne dvigubai brangiau.
Keliaudami po JAV pietvakarių valstijų nacionalinius parkus stenkitės degalų bako nelaikyti pustuščio.
Mums pasiseka. Kompiuteris rodo, kad dar galėsime nuvažiuoti dvi dešimtis mylių, o degalinė jau pasiekta. Pakeliui - sustojimas prie kapinaičių dykumoje, netoli slėnio. Jose - ir šimto metų senumo, ir dar visai nauji kapai, tačiau tos kapinės kažkokios kitokios, nejučia verčia galvoti apie kokį nors kultą. Žaislai, monetos, kavos indelis, net batas, daug visokio turto sunešta ant kapaviečių. Vėliau bandžiau aiškintis, kodėl taip yra, ką tai reiškia, bet niekur aiškaus atsakymo negavau. Keistas ir slogus įspūdis, brrr...
Pakelės - plakatai, siūlantys neskausmingai išsiskirti, perspėjantys neimti pakeleivių, nes apylinkėse daug kalėjimų, nė vieno mirti pakelėje palikto maratono dalyvio ir pagaliau pasiektas Las Vegasas, pasaulio pasilinksminimų sostinė.
Kol nesutemo, į centrą nevažiuojame, nes norisi merginoms sudaryti būtent tą įspūdį, apie kurį lietuvių tautos geriausi draugai iš Kaukazo sako „vachhhhh“. Norintiems pratempti laiką siūlau aplankyti ginklų šou ir parodą, tačiau demokratija vėl rodo savo grimasas, pabalsavus trys prieš vieną laimi apsipirkinėjimas. Apie tai, kad apsipirkimas čia išties vertas dėmesio, manau, niekam pasakoti nereikia, galima tik apgailestauti, kad lėktuvo bagažo svoris ribojamas.
O vakare - „Imperial Pallace“ viešbutis pačiame centre, šviesų jūra ir, žinoma, pralošti du doleriai vietos kazino.