Nerašytos taisyklės
Balandį savaitę ilsėjausi Taboje - Egipto kurorte Sinajaus pusiasalio šiaurėje, prie pat Izraelio sienos. Mačiau tik ištaigingą penkių žvaigždučių viešbutį, kuriame ilsėjausi po 24 valandas trunkančių ekskursijų į šventąją Jeruzalę (Izraelis) bei stebuklingąją Petrą (Jordanija).
Susigriebiau, kad viešėjau Egipte, bet jo ten neradau. O gal mane paprasčiausiai užbūrė Mozės kalnas, į kurį užkopiau paskutinę atostogų naktį. Nutariau į Sinajų žūtbūt sugrįžti.
Kadangi gegužės pabaigoje tiesioginių skrydžių į Šarm aš Šeichą iš Vilniaus nebėra (į Tabą iš Lietuvos šiemet lėktuvai visai nekyla - „karštas taškas“), pasirinkau kitą kelią – tiesioginį skrydį į Hurgadą, nors ją nuo mano kelionės tikslo riboja Raudonosios jūros liežuvis.
Šią kliūtį labai maloniai per pustrečios valandos įveikiau greituoju keltu „Red sea jet“.
Kelionė visai neprailgo, nes iki paties Šarm aš Šeicho sėdėjau kapitono tiltelyje plepėdama su juo apie Egiptą, laivus ir šiaip gyvenimą.
Kelionės laikas skriejo nepastebimai. Kaip pasiekiau krantą, iki galo ir nesupratau - su turistais Egipte vietiniai visuomet noriai bendrauja.
Keltu paprastai egiptiečiai keliasi verslo ar poilsio tikslais. Tiesa, kelto grafiku, skelbiamu ir internete, pasitikėti neverta: išplaukėm diena anksčiau nei planuota, o kelionė truko valanda ilgiau nei žadėta. Taigi, Egipte viską reikia tikrinti bent kelis kartus, kad neliktum nusivylęs paslauga ar preke. Mokėti taip pat už viską patartina pačioje pabaigoje, po ilgų derybų ar suteiktos paslaugos. Tik tada liks patenkinti abu – svetimšalis pirkėjas ir verslu užsiimantis vietinis.
Beduiniškas Sinajus
Kalnuotasis Sinajaus pusiasalis buvo net kelis kartus okupuotas Izraelio, galutinai grąžintas šaliai 1979-aisiais.
Vietiniai gyventojai – beduinai, kalnų ir dykumų žinovai.
Egiptiečiai, ieškodami darbo, į pusiasalį atsikėlė tik prieš porą dešimtmečių. Ypač pusiasalis suklestėjo dėl Šarm aš Šeicho kurorto.
Atsirado naujų darbo vietų. Tik beduinai viešbučiuose neįdarbinami. Iki šiol tarp abiejų šių gyventojų grupių egzistuoja savotiška trintis.
Egiptiečiai neretai beduinus pašiepia dėl jų gyvenimo būdo, tačiau rimtų konfliktų vengia, nes dykumų karalių bijo. Juk kiekvienas beduinas neabejotinai turi ginklą, taigi, net šalies policijai budėti nuošaliuose patikros postuose, kai aplink tik kalnai ir dykumos, pavojinga.
Beduinai džiaugiasi negriežtais pareigūnais. Tad Sinajaus regione klesti prekyba ginklais, marihuana, neretai girdime ir apie turistų apiplėšimus ar grobimus.
Pusiasalio šiaurėje dar rimtesnės bėdos – sprogsta dujotiekiai, kalnų keliais nelegalai gabenami į Izraelį, tiekiami ginklai Gazos ruožui.
Sinajuje gyvena septynios beduinų gentys. Jos skiriasi savo charakteriu ir pragyvenimo šaltiniais. Šarm aš Šeicho kurortą „aptarnauja“ dvi gentys.
Abi jos pragyvena iš turistų: linksmina juos kupranugariais, prekiauja rankų darbo suvenyrais, vaidina darbininkus butaforinėse beduinų gyvenvietėse, kurios demonstruojamos turistams.
Dar viena gentis įsikūrusi prie milžiniško kurorto šiukšlyno. Ten auginamos ožkos minta atliekomis ir stulbinančiai greitai auga. Mėsą beduinai parduota Kaire.
Kiti iš jų šaiposi, nes, nors genties vyrų galobėjos (tradicinis beduinų rūbas, vyrų - paprastai baltas, o moterų - juodas ) ir balčiausios, o automobiliai naujausi, gyvena jie vis dar brezentinėse palapinėse ir labai primityviai.
Tarabinų gentis Sinajuje garsėja kaip turistų siaubas. Kiti klajokliai užsiima marihuanos auginimu ir prekyba. Bene sėsliausi ir civilizuočiausi yra džebalėjos genties atstovai. Jau daugybę metų gentis gyvena prisiglaudusi prie Šv. Kotrynos vienuolyno. Šis pastatytas VI amžiuje, yra valdomas graikų ortodoksų ir kasdien pritraukia būrį turistų.
Beduinai vienuoliams padeda buityje, rūpinasi vienuolyno sodu, turistus veda į šalia esantį Sinajaus, kitaip vadinamą Mozės, kalną, sodina atvykėlius ant kupranugarių, prekiauja moterų siuviniais ir vyrų metalo dirbiniais.
Miestas bunda vakarop
Apsistojau rytinėje Sinajaus pakrantėje, Dahabo mieste (jo pavadinimas, išvertus iš arabų kalbos, reiškia auksą).
Aukšti kalnai čia remiasi į Raudonąją jūrą, kuri pursloja nuo nardytojų ir burlentininkų.
Pastariesiems pučiant palankiam vėjui vaizdingoji Dahabo įlanka - tikras rojus. Mieste gyvena apie tūkstantį atvykėlių iš Europos, Australijos ir Azijos. Dažniausiai tai - jaunos poros su mažais vaikais.
Turistai džiaugiasi kaitria saule, mėlyna jūra, vaizdingais kalnais, ekologiškais produktais, žemomis būsto nuomos kainomis bei neįkyriais ir draugiškais vietiniais.
Neretai jie patys čia pradeda verslauti: įkuria nardymo ar kito vandens sporto mokyklas, perka ir nuomoja nekilnojamąjį turtą arba atidaro kepyklą. Vokiečio Ralfo Stockerio bandelės, štrudeliai bei juoda duona vilioja net vietinius.
Iš devynerius metus ten gyvenančios estės išsinuomojau atskirą namą.
Kambarių tvarkytojai iš rankšluosčių gulbių man nesuks, bet ir nesiraus mano lagaminuose. Raktus pasiėmiau trims savaitėms.
Para man kainavo 90 egiptietiškų svarų sterlingų (kiek mažiau nei 40 litų).
Pats vertingiausias, pasirodo, yra geras kondicionierius miegamajame. Taip pat turėjau virtuvę su šaldytuvu bei virykle, svetainę su egiptietiško stiliaus cementine sofa bei daugybę pagalvėlių, kupranugario vilnos kilimą ir tualetą kartu su dušu, šaltą bei karštą „pusiau jūros“ vandenį.
Vanduo ne maisto ruošimui Egipte pigus - didžiulė plastmasinė cisterna, kurios man užtekdavo savaitei, kainuoja maždaug 6 litus.
Šis vanduo naudojamas nusiprausti, skalbti ir pan., tačiau tik ne dantims valyti ar maistą ruošti. Jei užsimiršęs tokiu vandeniu užplikysi arbatą, jos gerti bus tiesiog neįmanoma.
Vasarą Egipte iki pusiaudienio nieko nevyksta, visų langinės uždarytos, žmonės slepiasi nuo kaitrios saulės, ilgai miega.
Vakarop gatvės ima pilnėti, o sutemus klesti įvairi prekyba.
Žmonės renkasi melionus ir mangus tiesiai iš sunkvežimio, ką tik atgabenusio vaisius iš Kairo, priekabos.
Apsiperkant reikia aplankyti galybę vietų. Mėsa perkama pas mėsininką: skerdiena kabo tiesiog gatvėje kartu su neluptomis uodegomis, nutįsusiomis iki žemės.
Daržovėmis (apvytusiomis po karštos dienos) ir vaisiais prekiaujama atskirose vietose.
Prekybos centruose nusipirksi sulčių, vandens, sūrio, cukraus, ryžių ir pan., bet alaus skardinės teks ieškoti dar kitoje – specializuotoje alkoholio parduotuvėje.
Dahabo gyventojai kasdien kovoja su šiukšlėmis - apie tai skelbia užrašai ant tvorų arabų ir anglų kalbomis: „Čia šiukšlių nepilti!“. Vis dėlto visame mieste mačiau vos porą konteinerių.
Žmonės šiukšles plastikiniuose maišuose tiesiog išneša ir palieka pagrindinėje gatvėje. Kartą per dieną jas surenka pravažiuojantis sunkvežimis, bet dažniausiai maišus kanopomis jau būna suplėšusios ožkos, o šiukšlės išnešiotos po visą gatvę.
Melstis geriau negu miegoti
Penkis kartus per dieną muedzinas maldai garsiai kviečia tikinčiuosius.
Valandą prieš saulės patekėjimą tradiciškai išgirsi „Allahu akbar“ („šlovė Alachui“) ir tik tąkart musulmonų dvasininkas užbaigs savo kvietimą ypatingais žodžiais: „Geriau melstis nei miegoti…“
Anksti rytą mečetės tuštokos, bet įdienojus į jas skuba net pardavėjai, be baimės palikdami tuščias savo prekybos vietas, barzdaskučiai – eilėje laukiančius klientus. Penktadienis jiems - kaip mums sekmadienis, šventa savaitės diena.
Geriau, kad nei vanduo, nei dujos nesibaigtų, nes vargu ar rasi, kas juos tau papildys.
Jei nori, kad vietiniai tavęs nekalbintų, renkis kiek padoriau. Juokingai jiems atrodo moterys su skiautės dydžio palaidinėmis, trumpais šortais ar, dar blogiau, aukštakulniais. Vietinės moterys bemat tokias turistes nužvelgia smerkiančiu žvilgsniu (dažniausiai iš po tradicinio rūbo matai tik jų akis), o vaikai be jokių skrupulų surinka: „Russian prostitute!“
Kontrolės postus kelyje pervažiuoti man teko sėdint prie vietinio vairuotojo apsitaisius beduiniškai: juoda galobėja ir skara ant galvos, paliekant tik akių plyšelį. Supratau, kad į beduino moterį kiti vyrai vengia pažvelgti net akies krašteliu, nors jie yra ir policininkai. Tokiu būdu išvengiau daugybės dokumentų patikrų, bereikalingų klausimų ir mokesčių turistams keliaujant po Sinajaus pusiasalį.
Politika Sinajaus beduinams rūpi tik tiek, kad turistai nebūtų išginti iš šalies. Jie juk vienintelis pragyvenimo šaltinis daugeliui iš jų.
Nesitiki jie per daug net iš savo prezidento, todėl balsuoti ėjo daugiau dėl atrakcijos.
Rašalu nuteplioti pirštai po pirmojo Egipto prezidento rinkimų etapo puošė bemaž kiekvieną. Tokiu balsavimo būdu jie pasitiki labiau nei dokumentais, kuriuos, pasak vietinių, lengvai galima padirbti.
Egipte gyvenantys svetimšaliai dėl savo padėties sunerimę kur kas labiau.
Radikalus musulmonas prezidento poste galėtų suardyti jų idilišką gyvenimą Dahabe. Juk daugelis atvykėlių šiame mieste gyvena nelegaliai.
Baseinas dykumos viduryje
Dykumoje vasarą tikrai labai karšta – taip dabar apibendrinčiau savo dviejų dienų kelionę į Sinajaus pusiasalio centrą. Po pusantros valandos važiavimo džipu smėlynais nustebau, kai akyse išniro žaliuojanti oazė. Prieglobstis ir turistams, ir vietiniams. Joje gyvenanti beduinų šeima buvo labai svetinga.
Vaišino saldžia arbata, leido prisirinkti sausų malkų laužui, paskolino indų. Ten pasipildėme vandens atsargas. Jų šaltinis tikrai gausus - užtenka net baseinui po stogu viduryje dykumos!
Dar po valandos kelio išsirinkome stovyklavietę - taip, kad anksti kylanti saulė bent valandai liktų uolos šešėlyje. Degantis laužas, žvakėmis išpuošta uola, žvaigždėtas dangus ir mėnulio pilnatis bei spengianti tyla.
Visa tai tarsi hipnotizuoja ir tada mažiausiai galvoji apie skorpionus, gyvates ar dykumos blusas, kurių įkandimas bent savaitei palieka tamsiai mėlyną piršto galo dydžio žymę.
Beje, tie, kurie mano, kad dykumoje naktį šalta, klysta. Vasarą ir ten naktį puikiai praleisi basas, vien su marškinėliais ir šortais.
Kitą vidurdienį vėl užsukome į oazę. Ten mūsų laukė tikros vaišės: beduiniška duona su tepamu ožkos sūriu ir kiaušinienė su daržovėmis. Šeimininkas maloniai pakvietė atsigaivinti duše. Tik dušas ten kiek kitoks: plytelėmis išklotoje patalpoje prisipili saulėje įšilusio vandens iš čiaupo į plastiko butelį ir apsilieji.
Grįždami dykumoje sutikome visą kupranugarių šeimyną. Jie draugiškai apstojo visureigį, kišo savo nosis pro langus, vairuotojas juos paglostė, pakalbino ir pavaišino popierinėmis servetėlėmis, kurios kupranugariams yra tikras skanumynas.
Kupranugariai labai pripranta prie namų. Išėję savarankiškai paklajoti po dykumą dėl maisto stygiaus visada grįžta pas šeimininką. Tiesa, kartais toks pasiganymas trunka net mėnesį.
Šventas kalnas
Viena lankomiausių vietų Sinajuje - Šv. Kotrynos vienuolynas, kuriame gyvena 23 graikų stačiatikių vienuoliai. Vienuolyną aplankyti galima rytais, nusileidus nuo šalia esančio Sinajaus, dar kitaip vadinamo Mozės, kalno (pasak Biblijos, Dievas ant šio kalno davė Mozei dešimt įsakymų).
Paprastai kopti į kalną pradedama likus trims valandoms iki aušros. Juk tikslas vienas – pasitikti saulę jau viršūnėje, tikint, kad tuomet atleidžiamos visos nuodėmės. Į kalną kopia įvairių šalių, amžiaus ir religijos žmonės. Šalia dunkso ir aukščiausias Egipte Šv. Kotrynos kalnas (2629 m.), tačiau, pasak vietinių kalnų gidų, į jį lydėti turistus tenka labai retai.
Mozės kalno viršūnėje buvau jau vidurnaktį. Krikščioniška bažnytėlė tąnakt buvo tuščia, bet šalia jos prisiglaudusioje mečetėje kažkas meldėsi.
Pilnaties šviesos pakako, kad matyčiau aplink. Vienoje kalno pusėje matėsi švieselė iš atsiskyrėlio beduino namų, kuris su viena žmona sugyveno net septyniolika vaikų.
Lyg iš pasakos tuomet atrodė Šv. Kotrynos gyvenvietės šviesos kalnų papėdėje. Ten gyvena apie 4 tūkst. džebalėjos genties beduinų vyrų, o moterų jie neskaičiuoja.
Klimatas šioje gyvenvietėje vasarą pats palankiausias visame Egipte. Dahabe net vakarais vėjas toks karštas lyg žaizdre iš kalvio dumplių.
O Šv. Kotrynoje vėjas gaivus. Žiemą vietiniai sulaukia net neigiamos temperatūros, tad ir namai čia statomi tvirti, akmeniniai.
Keliais šimtais metrų žemiau apie trečią nakties pradėjo bruzdėti vietiniai beduinai: ėmė kaisti arbatinius, nešė laukan pledus, į kalno viršūnę gabeno suvenyrus. Visi laukė pirmųjų turistų. Tąryt jų buvot nedaug, beduinams nepavyko uždirbti net pietums.
O tai vienintelis jų pajamų šaltinis. Bet optimistai vietiniai liūdesiui niekad nepasiduoda: „Jei pinigų yra – gerai, jei ne – irgi gerai, nes Alachas mus myli...“
Kartu pasitikome nepakartojamą saulėtekį.
Vietiniai beduinai myli kalną, saugo, kad turistai jo neterštų.
Neretai taip nutinka, nors šiukšliadėžių kalne pakanka.
Pasak beduinų, labiausiai dergia egiptiečiai, taip pat turistai iš Sudano ar kitų Afrikos valstybių. Po jų apsilankymų džebalėjos genties vyrai neskubėdami, nulipdami nuo kalno šiukšles surenka.
Kasnakt jie susirenka prie vienuolyno ir laukia turistų autobusų tikėdamiesi už menką užmokestį lydėti juos į šventą kalną.