Sunku vienareikšmiškai vertinti šį miestą, man jis per daug kičinis, tačiau neabejoju, kad daugybė žmonių su mano nuomone kategoriškai nesutiktų. Kiekvienam savo.
Pažadina pneumatinis kūjis, valdomas vietinio krokodilo Genadijaus. Jam normali darbo diena, nerūpi, kada mums baigėsi vakarykštė. Merginoms reikia pusryčių, reikia dar vieno kito suvenyro, dar po vieną dolerį pralošti. Aš tuo metu bandau rasti retro automobilių parodą, kurios plakatus mačiau vakar, bet per laisvas keliolika minučių taip ir nerandu.
Taigi pasipuošę šortais ir marškinėliais važiuojame įgyvendinti savo plano-chuligano. Planas labai stipriai paveiktas holivudinių filmų. Taigi noriu pasiekti Lietuvos rekordą ir per dieną vesti tris skirtingas merginas. Oficialiai. Ketinu gauti tai įrodančius popierius.
Sprendžiant iš filmų susituokti galima net visiškai girtam. Žinome, kad be papildomų popierių šios santuokos Lietuvoje negalioja, taigi už oficialią daugpatystę ilgamečiam poilsiui neturėčiau būti pasodintas.
Pirmai santuokai išsirenkame „World famous Bell chapell“ (liet. Visame pasaulyje garsi varpo koplyčia). Nusprendžiame, kuri iš merginų bus pirmoji mano nuotaka, ir kupini ryžto veiduose (ir kaip bebūtų keista, šiek tiek virpančia širdimi ir keliais) einame duoti amžinos meilės įžadų. Kol Mirtis ar mergina kitu egzotišku vardu mus išskirs.
Pati koplyčia – toks nedidelis namukas tarp degalinės ir motelio, taigi jei yra reikalas iškart po santuokos galima ir degalų užsipilti, ir į miegamąjį nukeliauti. Koplyčios, kuri labiau primena ne religinį pastatą, o tiesiog rajoninį metrikacijos skyrių, viduje fotografuoti ir filmuoti savo aparatais griežtai draudžiama. Na, bet aš vis tiek slapčia iš po skverno nuspaudžiu porą kadrų – vien todėl, kad negalima to daryti.
Prieš tai vykusi santuokos ceremonija baigiasi, jaunieji pasibučiuoja, jų nelydi draugai, nelaimina tėvai – tiesiog atvažiavo ir susituokė dviese. Beveik kaip mes. Taigi dėdulė su tetule iš koplyčios atsilaisvina ir atkreipia dėmesį į mus.
„Tuoktis norime“, – sakome jiems. Štai su šia mergina. „O jūs dar nevedę?“ – klausia mūsų. Patvirtinus, kad nevedę, koplytėlės atstovai mums paaiškina, kad tokiu atveju viskas bus kur kas sudėtingiau. Pasirodo, mums reikia kreiptis į vietinį teisėją, kad jis iš kažkokios įstaigos užsakytų reikiamą pažymą. Kai ta pažyma bus paruošta, galime atvažiuoti, susiderinti laiką ir jau tada tuoktis.
Še tau, boba, ir Devintinės... Panašu, kad ne tik tris kartus per dieną, bet ir vienas kartas nepavyks. Rytojaus laukti nebegalime, nes vos po keliolikos valandų mūsų laukia skrydis, taigi liekame su senaisiais savo viengungių titulais.
Dar panorime pamatyti sekvojas, todėl skriejame keliu. Tol, kol sutinkame miestą-vaiduoklį Kaliko. Tai buvęs kalnakasių miestas, kuriame buvo iškasta sidabro už daug milijonų dolerių. Vėliau ištekliai baigėsi, miestelis pradėjo tuštėti ir būtų sugriuvęs visų pamirštas, jei ne vienas vietos entuziastas. Jis išsaugojo ir prikėlė ligonį antram gyvenimui.
Sakyčiau, tokios savotiškos Rumšiškės, šiek tiek kičinės, bet juk čia Amerika. Kiekviename namelyje arba dirbtuvėse yra po parduotuvėlę ar kokį bariuką. Net laukinių vakarų salūnas su į abi puses besivarstančiomis grotelių durimis yra, jame limonadą pilsto skrybėlėtas šeimininkas.
Čia ir užtrunkame, nes visai smagu, o praleidus kelias valandas prasmės važiuoti ieškoti sekvojų nebelieka, nes naktį jos nors ir skaniai kvepia, tačiau gan prastai matosi. Aš jas jau matęs, o merginoms bus stimulas dar kartą šiuos kraštus aplankyti.
Los Andželas pasitinka paskendęs rūke, net pagalvojame, kad lėktuvai nekils. Vis dėlto rūkas greit išsisklaido. Oro uoste mašiną palieku dviem mūsų merginoms – jos lieka vakarinėje JAV dalyje ir važiuoja į šiaurę, į San Franciską ir toliau. Man net pavydu, šioje pakrantėje galėčiau praleisti ne vieną savaitę.
Iki skrydžio dar daug laiko, taigi nutariame atsisveikinti su vandenynu. Amerika rūpinasi kiekvienu savo piliečiu, todėl nusileidus saulei prie vandens jiems būti negalima. Gal todėl, kad į Kiniją neišplauktų. Ir mašinos statyti kelkraščiuose vakare negalima.
Kad būtų drąsiau, susirandame vietą, kur daugiau pažeidėjų, ir kelios valandos prabėga akimirksniu. Beje, yra tokių, kuriems visiškai nusispjauti ant įstatymų. Štai vienas veltinėmis kaselėmis pasipuošęs vaikinas pasiklojęs banglentę snaudžia sau ant smėliuko klausydamasis muzikos.
Oro uoste reikia būti ketvirtą ryto, pagalvojame, kad porai valandų nuomoti motelio nėra prasmės, galima ir mašinoje pasnūduriuoti besigrožint vandeniu, tačiau čia to daryti nedrįstame, todėl ieškome legalesnės vietos. Štai ir didžiulė aikštelė Santa Monikoje, gal tūkstančio vietų, ir mašinų dar daug, o iki dviejų nakties stovėti legalu. Būtent tai, ko mums ir reikia.
O toliau: 1 val. 30 min., kiek pamenu, dar šnekučiuojamės. 2 val. gaunu žinutę iš Lietuvos, kuri mane pažadina, bendrakeleivės tyliai snaudžia. Apsidairau aikštelėje, dar kokios penkios dešimtys automobilių stovi, keli suka link išvažiavimo. Nejučia „atsijungiu“. 2 val. 10 min. prabundu vėl, apsidairau, viskas gerai, ramuma. 2 val. 18 min. prabundu ir už valytuvo matau užkištą laiškelį, jau įtariu, kad tai ne kalėdinis senelės atvirukas – taip, 2 val. 13 min. išrašytas 64 dolerių sveikinimas.
Na, jei jau taip negalima čia būti, tai ko negalėjo pabelsti į langą ir pasakyti, kad nešdintumėmės velniop? Sutaupėme, vadinasi. Tačiau užkišę laišką atgalios galime dar nusnausti, juk už tai jau susimokėsime.
