Su „Prelegentų” komanda dalyvavome mėgėjiškame futbolo turnyre Monake. Rezultatai ne tokie puikūs, kokių tikėjomės, tačiau laiką praleidome šauniai. Likome viduriuke. Laimėjome rungtynes su vokiečiais, belgais. Italams pralošėme tik po 11 metrų baudinių. Pralaimėjome ispanams.
Jau septinti metai vykstame į tokius turnyrus Europoje. Anksčiau vykdavome į Angliją, Mančesterį. Pernai toks turnyras buvo surengtas Vokietijoje, Hamburge. Žaidėme finale! Pralaimėjome prancūzams 1:0.
Jie mus ir pakvietė dalyvauti šių metų turnyre Monake. Šis – jau 14-asis oficialus Europos futbolo mėgėjų čempionatas. Šiemet jo globėjas buvo Monako kunigaikštis Albert’as II.
Gali būti (sulaukėme tokio pasiūlymo), kad po dvejų metų tokį čempionatą galėtume rengti Vilniuje. Tokie renginiai – linksma ir įdomi pramoga su gerais draugais. Šiemet į Monaką vykome 15 vyrų ir 3 moterys. Pirmą kartą vežėmės moteris.
Jos pamatė, ką iš tikrųjų vyrai veikia užsienyje. Mes – suaugę žmonės, turime savo humorą, laisvalaikį, linksmybes. Kartu vykusi mano draugė Vaida taip pat buvo patenkinta kelione. Mes puikiai praleidome laiką.
Būdamas užsienyje – nesvarbu, ar tai Monakas, ar Roma, nesistengiu atiduoti duoklės kultūrai. Muziejai, bažnyčios, kitos lankytinos vietos – ne man. Pačios gražiausios nuotraukos man – tos, kuriose su draugais sėdime bare.
Žmogui svarbu jo bendruomenė. Šeima, mylimas žmogus – pirmoje vietoje, tačiau draugai irgi suteikia laimę. Šioje futbolo bendruomenėje – komandoje „Prelegentai” vienas apie kitą žinome viską, galime vienas iš kito pasijuokti ir nuostabiai leisti laiką.
Man visada smagu pasportuoti, susipažinti su naujais žmonėmis. Skraidėme sraigtasparniu virš Monako, pietavome įdomiose vietose, žaidėme futbolą kalnuose.
Negaliu išduoti mūsų pokštų ir juokelių... Pavyzdžiui, už ką keturiese – aš, Marijus Mikutavičius, Linas Zareckas-Choras ir Kęstutis Bagdonavičius – gavome dovanų pasiskraidymą virš Monako. Buvome nustebinti! Ir tai nebuvo lažybos.
Čempionato uždarymo vakarėlis buvo Monte Karlo aikštėje, kur stovi žymusis jų kazino. Didžiulėje kazino salėje buvome labai gražiai priimti. Buvo net šokiai ant stalų, skanduotės! Puota daugeliui baigėsi kazino. Simboliškai. Dar vėliau išvirtome į gatves, barus.
Nesu labai akylas, o Vaida pastebėjo, kad kiekvienoje parduotuvėje, kiekviename bare yra kunigaikščio Albert’o II ir jo žmonos nuotrauka. Įdomu, kodėl? Ar juos taip gerbia, ar tai – geras ženklas?
Vakarais bare žiūrėdavome Europos futbolo čempionatą. Stebėjomės, kad Monakas nelabai domisi futbolu. Galbūt jie mano, kad tai – prasčiokų žaidimas?
Vyrų kompanijoje žiūrint futbolą nuomonės išsiskiria – ne visi sergame už tą pačią komandą. Tačiau veidų nedaužome, kandžiojamės sarkazmu, juokais.
Mūsų viešbutyje gyveno ir buvęs Milano „Inter” treneris Claudio Ranieri. Kalbama, kad jis taps naujuoju Monako komandos treneriu. Choras pakvietė C.Ranieri prieiti, kartu nusifotografuoti ir būti „Prelegentų” treneriu. Šis mielai sutiko!
Monako prabanga? Man gražu ir jūra, ir automobiliai, ir jachtos. Tačiau juk kai perki butą, pro kurio langą atsiveria labai gražus vaizdas, tą vaizdą perki svečiams, o ne sau. Tu jį matai kasdien ir galiausiai nebepastebi. Taip ir Monake.
Juokėmės, kad visi tie prabangūs „Porsche” nusibodo taip pat kaip „Volkswagen” Vilniuje. Ir kitų moterų dėmesio nesulaukiau – matyt, norint būti pastebėtam Monake reikia važinėti „Lamborghini”, o ne vaikštinėti su futbolo marškinėliais.
