Iš automobilių nuomos salono šį kartą pasirenku nedidelį ševroletą, kad nereiktų išlaidauti perkant degalus.
Navigacijos įrangos nuoma brangi, bet pirkti naują ir grąžinti po keturių dienų – na, kažkaip sąžinės likučiai neleidžia. Žemėlapis, kelios plokštelės, fotoaparatas, miegmaišis – ir dingstu kelioms dienoms.
Kai palieku Niujorko priemiesčius – jau popietė, o esu suplanavęs šiandien nuvažiuoti kuo toliau. Keliavimas rytine pakrante nuo vakarinės skiriasi. Pirmiausia, skiriasi automobilių kiekis. Kitas ryškus skirtumas – nemažai kelių yra mokami, taigi jei važiuosite – pasiruoškite tiek šlamančiųjų, tiek žvangančiųjų. Ir stebėkite, prie kurios kasos jums reikia važiuoti.
Šiandien galiu sau leisti sustoti ir rinktis tarp dabartinės sostinės ir buvusios sostinės – tarp Vašingtono ir Filadelfijos.
Miestas, kurio pavadinimas identiškas žurnalisto iš „Radio šou“ vardui, nėra labai mažas, čia gyvena 5 mln. gyventojų. Garsus jis tuo, kad čia buvo pasirašyta JAV nepriklausomybės deklaracija, taip pat pasirašyta ir JAV konstitucija, čia yra ir žymusis Laisvės varpas. Šiame mieste palaidotas Vincas Krėvė. Ir, žinoma, čia 1899 metais buvo įkurta lietuviška socialistų kuopa.
Vėl važiuoju ir po kurio laiko – aš prezidento George'o Washingtono garbei pavadintame mieste. Pats miestas nėra didelis, gal kiek didesnis už Vilnių, tačiau kartu su priemiesčiais ir Baltimorės miestu – kaip dvi Lietuvos.
Sustoju degalinėje, sutiktų juodaodžių klausiu kelio. Jie manęs teiraujasi, kur aš noriu važiuoti. Pasakau, kad prie Baltųjų rūmų. Tada jie paklausia, ar aš jų nesprogdinsiu. Nuraminu juos, ir vyrai, šiek tiek pasijuokę, parodo man, kuria kryptimi važiuoti.
Toliau važiuodamas kelio paklausiu mažų namukų gyventojų, kurių daugiausia – juodaodžiai.
Dar pavažiavęs išlendu tiesiai prie Kapitolijaus. Visi keliai, kuriais galima arčiau privažiuoti – užtverti, daugybė apsaugos, tačiau pėstieji gali vaikščioti kiek širdis geidžia.
Bičiuliai pasakojo, kad daugeliui gerai žinomas Robertas Kupstas galėtų mane prižiūrėti ir surengti puikią ekskursiją, tačiau kai su juo susisiekiu, paaiškėja, kad vaikinas ne Vašingtone, taigi tenka miestu grožėtis vienam.
Bendras miesto centro įspūdis? Kažkas tokio monumentalaus, kažkiek primena atskirus Vienos rajonus, dar kažkokius rūmus Austrijoje, dar kažkas iš Berlyno, Sankt Peterburgo nuotrupos. Sakyčiau, kažkaip viskas neamerikietiška ir labai daug erdvės.
Daugelį Vašingtone esančių muziejų galima aplankyti nemokamai, tačiau neturiu tam laiko, tik pasisukinėju aplink Baltuosius rūmus.
Prezidentas į kiemą parūkyti ir su manimi pasisveikinti per penkias minutes, deja, neišeina, taigi savo dėmesį tenka skirti palapinėje prieš atomines bombas ir Izraelio valstybę protestuojančiai bobutei ir jos voverėms.
Ar Vašingtonas yra miestas, į kurį norėčiau dar kartą grįžti? Vargu, kai pasaulyje tiek daug nematytų šalių. Taip, muziejai ir parodos įdomu, centras gražus, bet kažkoks negyvas, labai jau biurokratiškas (nenuostabu, juk dauguma žmonių dirba valstybinėse įstaigose).
Ir vėl kelias, naktis, kelias pro Ričmondą, kurio radijo stotis, mano nuomone, transliuoja smagiausią muziką visoje Amerikoje. Šiandien jėgų užteko iki Šiaurinės Karolinos, teko pervažiuoti Virdžiniją, Merilandą, gabalėlį Delavero ir Naująjį Džersį.
Kokia mano sąžinė rami. Miegu iki pusės dešimtos, negirdžiu nei lengvųjų mašinų, nei vilkikų, kurie garsiai plakančiomis dyzelinėmis širdimis išsiveža savo naštas. Pakelėje esančio informacijos centro darbuotojos išdalija žemėlapius.
Centro moterys mane gundo pakeliui esančiu Salemo miestu, pažadu jį aplankyti. Vėliau pavartau lankstinuką ir pažiūrėjęs nuotraukas persigalvoju – prekybos centrai, administracinis dangoraižis ir vietos menai. Nė vieno gražaus paveikslėlio.
Šiaurės Karolina, mano nuomone, verta dėmesio tik tuo metu, kai keičia spalvas. Kai jos lapai prinoksta ir tampa nebe žali. O iki tol – jausmas, lyg važiuotum Vilnius–Kaunas greitkelio kelio atkarpa netoli Kauno marių. Per miškus. Kokius penkis šimtus kilometrų.
Tačiau degalinių ir mėsainių prekyviečių – kur kas daugiau. Ir dar visokių prekybinių bazių. O šiaip bjauri nuobodybė, net keiktis pradėjau, koks velnias mane nešė į šią galerą. Juo labiau, kad panašiu atstumu, kaip mano numatytas tikslas, būtų saulėtoji Florida.
Be ypatingų nuotykių palieku gražiąją Šiaurės Karolinos valstiją,ji mane išlydi Apalačų kalnų prieigomis ir indėnų genties arba visureigio garbei (kaip pasakytų automobilininkai) pavadintais miškais.
Tenesis pasitinka rokuojančiomis kėdėmis (angl. rocking chair). Keistas atributas, kaip kitos muzikos valstijai. Be to, ir močiučių su mezginiais ant supamųjų krėslų nematyti. Tai skirta šeimos galvoms, pusgalviams irgi.
Vilius – vienas gerbiamiausių piliečių šioje valstijoje, todėl beveik prie kiekvieno miesto vardo priduriamas „ville“. Taip, taip, žinau, ką tai reiškia prancūziškai, bet...
Taigi, vienas iš Vilių – Knoksvilis, didelio ploto nedidelio centro miestas, ketvirtas pagal dydį valstijoje. Pagrindinė gatvė pavadinta nestandartiškai – vietoje „Main street“ – „Gay street“. Kodėl taip – paklausti neišdrįstu.
Vienoje gatvės atkarpoje koncertuoja roko grupė – „Javai“ (angl. „Korn“). Bilietas – po keturiasdešimt penkis, su fotografuoti negalima. Pasikviečiu apsaugos vadą, jis grupės vadybininkas, paprašau akreditacijos. Deja, dėl leidimo reikia kreiptis iš anksto. Būtų keista, jei būtų buvę kitaip, bet pabandyti galima.
Kita vieta – dar vienas Viliaus garbei pavadintas miestas – Nešvilis. Kaimiškos (kantri) muzikos sostinė. Būtų nuodėmė jos nepaklausyti. Miesto centrą randu nesunkiai, be jokių navigacijos prietaisų – tai bažnyčia, rotušė, tačiau aplink jas viskas tartum išmirę, o vietoj muzikos klubo teks rinktis džentelmenų klubą, kurių keletą mačiau pravažiuodamas.
Ne, neteks, nes netoli rotušės, pavažiavus kilometrą gatve žemyn, net keli kvartalai kantri klubų. Ir nors vėlus pirmadienio vakaras, kai kurie iš jų – pilnut pilnutėliai. Nesu tokios muzikos gerbėjas, bet kai ji atliekama gyvai ir profesionalų, skamba išties puikiai.
Vakare judu link kito kelionės punkto – Lynčburgo, tačiau neplanuotai tenka stoti miegoti. Nes matytas vaizdas mane priverčia susimąstyti apie galimybės užmigti prie vairo riziką. Košių būna įvairių. Bulvių košė, manų košė, o štai aš mačiau vilkiko košę. Didelis gniutulas to, kas buvo sunkvežimis ir jo krovinys, bei gabalai betono sienos. Brr...
