Vietos vairuotojai, skubantys į darbą Niujorke ar kažkur arčiau, yra bjauresni už gimtojo Vilniaus vairuotojus rudeninio pirmadienio rytą, Šeškinės kalno prieigose. Kad kas nors praleistų norint persirikiuoti - laukti neverta, tačiau vairavimo Vilniuje praktika gelbsti.
Trumpas poilsis pas draugus - ir keliauju link Manhatano. Iš Naujojo Džersio į Niujorką galima patekti arba tiltais, arba tuneliu, ir šis malonumas nėra nemokamas. Vietiniai, mokantys specialiomis kortelėmis moka šiek tiek pigiau, taip pat jiems nereikia stovėti eilėse. Vienkartinis mokestis grynaisiais iš Naujojo Džersio pusės į Manhataną įvažiuojant Linkolno tuneliu - 12 dolerių. Važiuojantys link Bruklino moka kiek mažiau.
Tiems, kurie ketina priduoti automobilį La Guardia oro uoste (prieš tai jį išsinuomojus kitur), patarčiau pasilikti daugiau laiko atsargai. Čia, kaip ir Los Andžele, automobilio pridavimo vieta yra gerokai nutolusi nuo oro uosto pastato, ir nors nuomos kompanija prie jo nuveža, tačiau sugaišti daug laiko.
Mašiną priduodu kiek vėluodamas, tačiau nuomotojai už tai nebaudžia. Baudžia tik už mano išsiblaškymą. Nors automobilis buvo užsakytas iš amerikietiško kompiuterio su amerikietišku IP adresu, pasirodo, kad kaina buvo nustatyta eurais. Na taip, aš iš Europos.
Automobilis jau atiduotas, krepšiai išsiųsti panelei Viktorijai, o manęs laukia paskutinė diena Niujorke.
Dėl ilgo didelio nuovargio manęs beveik niekas nežavi. Akis nebeužkliūva už įdomesnių vaizdų, net netraukiu fotoaparato lauk. Todėl einu apsipirkti.
Šiandien man rūpi aplankyti didžiausią pasaulyje specializuotą fototechnikos parduotuvę. Tai - „B&H“. Dydis išties įspūdingas, kainos neblogos. Susigundau keliomis smulkmenomis. Didžiausią įspūdį palieka pardavėjai. Jų čia - kelios dešimtys, o gal ir pora šimtų. Visi jie vienos tautybės, visi su šlikėmis, nors vieni ir šviesiaplaukiai, šviesiaakiai, kiti - raudonplaukiai, treti - tamsiaplaukiai. Dauguma - su būdingomis ties skruostais kabančiomis garbanėlėmis.
Tiesa, kaip man vėliau aiškino vietiniai - Niujorke, jei įmonės darbuotojų skaičius viršija tam tikrą nustatytą ribą, joje negali dirbti tik vienos lyties, vienos rasės ar vieno tikėjimo žmonės. Ir čia tas pats.
Toliau - dar viena panaši parduotuvė, pietūs pas korėjiečius ir vakaras jau čia. Beje, apie maistą. Kai už dviejų karštų patiekalų bei aštuonių nuolat papildomų užkandžių pietus sumoki vos trylika dolerių, dar kartą susimąstai, kurioje šalyje pragyvenimas yra brangesnis.
Vakare manęs laukia panelė Viktorija su savo draugais - visa menininkų kompanija: skulptorius Saulius Šiukšta, fotografas ir filosofas Rolandas Andrijauskas, dailininkas Vytenis Jankūnas, na ir „tikrasis vietinis“ Sandy G., vieno labai žymaus leidinio fotografijos redaktorius.
Kokia šios šaunios kompanijos ketvirtadieninė misija? Viename labai pasikeitusiame ir išpopuliarėjusiame rajone – Čelsio kvartale aplankyti kuo daugiau parodų atidarymų. Tai - buvęs pramoninis rajonas su sandėliais ir gamybiniais pastatais, pertvarkytas į meno galerijų ir kūrybinių dirbtuvių kvartalus.
Kiekvieną ketvirtadienį čia atidaroma nuo kelių iki keliolikos naujų parodų. Į jų atidarymus susirenka pati margiausia minia. Čia - ir menininkai, ir pseudomenininkai, studentai, vienas kitas turistas, ir, žinoma, dykinėtojai, tykantys nemokamo vyno.
Įdomiausiai atrodė garbaus amžiaus moteris, nosį pasibalnojusi rausvais akiniais ir tiesiog parodos salėje užsirūkiusi suktinukę ne iš tabako. Visos šios margos minios personažai migruoja iš vienos vietos į kitą, vis susitikdami ir prasilenkdami.
Parodų tematika, kaip pasakytų vienas mano bičiulis, - nuo visiško ŠMC iki šiaip ŠMC. Tai - ir paveikslai, ir meninės instaliacijos. Kas man padarė didžiausią įspūdį? Vieno menininko paveikslų serija, kurioje fotografiškai nutapyti jo seneliai.
Kainos nemažos, tačiau meno kūrinių parduodama daug. Mane sudomino instaliacija, vaizduojanti virtualų pasimatymą prie ilgo vakarienės stalo (du per ekranus bendraujantys žmonės), priverčianti susimąstyti apie visuomenės susvetimėjimą.
Kai viskas apžiūrėta, laukia pasivaikščiojimas. Nutariu aplankyti pasivaikščiojimų taką, kuris yra padarytas iš metro linijos. Ši vieta ypač daug miestiečių dėmesio sulaukia savaitgaliais. Šalimais stovintis viešbutis - irgi savotiška vietos įžymybė, nes pirmaisiais darbo mėnesiais džiugino nuogaliais languose.
Buvo tokia tradicija, kad ten kambarius nuomojęsi žmonės sutemus, praeivių džiaugsmui, nuogi stovėdavo prieš langą. Šiandien sutemus drąsuolių nematyti, todėl traukiame aptarti įspūdžių. Kalbame apie vietos mokesčius, apie nusikalstamumą ir laisvę, apie kalėjimus, apie čia gyvenančias tautas ir jų skirtumus, apie 9/11 sąmokslo teorijas ir apie kitoje Atlanto pusėje laukiančią Lietuvą.
Smagiausią istoriją papasakojo vienas šios šaunios kompanijos atstovas. Jis gyvena žydų rajone, taigi istorija - iš jo kaimynų gyvenimo. Viena lietuvaitė įsidarbino žydų ortodoksų šeimoje tarnaite. Atėjus skalbimo dienai, tarnaitė rado daug paklodžių su skylėmis per vidurį. Mūsų tautietė jas išskalbė, skyles užadė ir užlopė. Juk nepaliksi netvarkos. Vargšei tik vėliau paaiškino tikrąją šių audeklų paskirtį.
***
Pabaigoje - keletas mano asmeninių patarimų būsimiems keliautojams. Žinoma, tai subjektyvu, ir mano patirtis šioje šalyje labai menka, bet gal kam nors kiek pravers.
Kur keliauti, jei neturite atostogų, trunkančių mėnesį? Iš to, ką mačiau šioje ir praėjusioje kelionėje, siūlyčiau Ramiojo vandenyno pakrantę ir pietvakarius. Po to - salyną prie Šiaurės Karolinos krantų.
Man labiausiai patikę aplankyti miestai: San Franciskas, Čikaga ir Niujorkas. Žinau, kad šioje šalyje yra daug kitų šaunių vietų, kurių dar nemačiau. Pats labai noriu į Floridą, Naująjį Orleaną, Jeloustouno nacionalinį parką, taigi bus ką veikti ir kitą kartą.
Jei nuomositės automobilius, skaitykite viską, kas yra parašyta net ir smulkiomis raidėmis. Iš asmeninės patirties – „Dollar“ kompanija pasiūlo mažiausias kainas, bet vėliau tenka sumokėti brangiai.
Degalų kainos skiriasi priklausomai nuo valstijos. Labiausiai degalų kainos skiriasi nacionaliniuose parkuose. Teko matyti ir pusantro karto didesnes kainas. Pasirūpinkite bako turiniu prieš įvažiuodami į parkus.
Neviršykite greičio daugiau kaip keliomis myliomis. Tiesiog laikykitės taisyklių. Atidarytas alkoholio butelis automobilyje gali atsieiti labai brangiai, gal net laikinu poilsiu pas uniformuotus dėdes.
Kiekvienoje valstijoje mokesčiai skirtingi, o daugumoje valstijų parduotuvių (netaikoma degalinėms, neteko matyti ir užkandinėse) kainos nurodomos be vietinio PVM. Nenustebkite prie kasos.
Jei neturite giminių ir draugų tam tikruose miestuose, nevenkite pasinaudoti tarptautiniu keliautojų tinklu, kaip kad „Couchsurfing“. Nemokama nakvynė - gerai, padeda sutaupyti, tačiau svarbiausia, kad vietinis žmogus jums gali aprodyti miestą. Jei pasiseks, pamatysite tokias vietas, kokias patys vargiai rastumėte.
Pigiausia nakvynė moteliuose, kurie dažnai būna priemiesčiuose ir netoli pagrindinių kelių. Dažniausiai sutiktas variantas toks: kaina vienam asmeniui 45, dviem - 50, trims - 53, keturiems - 56 doleriai už kambarį. Tikrai nėra brangu.
Kada važiuoti? Aš rinkčiausi ankstyvą rudenį arba vėlyvą pavasarį. Kainos kiek mažesnės, mažiau žmonių ir eilių.
Ir, po velnių, pagaliau pradėkite bastytis po pasaulį. Nauji automobiliai ir dizainerių kurti drabužiai gerai, bet pamatyti vaizdai galvoje išlieka visam gyvenimui. O gal ir ilgiau. Kaip sakė vieno šaunaus vokiško filmo herojai: „Rojuje tik ir kalba apie vandenyną, apie saulėlydį, apie tai, kaip didžiulis ugnies kamuolys ištirpsta vandenyje, bei vienintelė likusi šviesa - tai žvakė, deganti tavyje. Taigi, keliaukite prie to vandenyno, nes neturėsite ko papasakoti.“