Fantastai daug parašė knygų, sukūrė filmų apie laiko mašiną, kuri, kaip teigia fizikai, realiai neįmanoma.
Bet tokia mašina yra Lietuvos pajūryje. Tai Palangos miesto 3-iojo maršruto autobusas. Kelionė laiku į 1980-uosius atsieina tik tris su puse lito – tiek kainuoja bilietas iš Palangos į Šventąją.
Šis kurortinis miestelis, kuriame nebuvau jau 20 metų, žadino tik šiltus prisiminimus. Vaikystėje tėvai dažniausiai poilsiaudavo Šventojoje, Palangos nemėgo, nes ten buvo daug rusų.
Dabar rusai yra gėris, palieka daug pinigų, bet socialistinės ekonomikos pinigai buvo ne pinigai, o rusai – ne šiaip rusiškai kalbantys žmonės, o vyresnieji broliai ir komunizmo mokytojai, užimantys eiles prie kurorto valgyklų.
Vyresniųjų brolių ir mokytojų anuomet lietuviai labai nemėgo.
Rusus pakeitė šiauliečiai
Įtarimas kilo jau važiuojant autobusu iš Palangos. Vairuotojas garsiai paleido kažkokią radijo stotį ar garso įrašą su melodija „Na nedielku do vtorogo ja ujedu v Komarovo“ („Savaitėlei, iki antros, išdumsiu į Uodiškes“ – senas rusiškas šlageris).
Tik išlipus stotelėje Šventosios centre atsivėrė autentiškas sovietmečio vaizdas. Nudrengtas šaligatvis, šiukšlės ant jų, aptrupėję pastatai, vargani poilsio nameliai. Ir ta žodžiais nenusakoma pilkuma, kurią pajausti gali tik ilgokai brandaus socialinio idiotizmo laikais gyvenę žmonės.
Kažkodėl išliko blogiausi sovietmečio dalykai, o gerųjų – nė kvapo. Pavyzdžiui, nuostabaus skonio bandelių su džemu vienintelėje anuo metu parduotuvėje Šventosios centre. Parduotuvė tebėra, bet tokių bandelių – ne.
Šventojoje rusų turistų mažai, bet šiukšlių – daug daugiau nei Palangoje, ypač ant puikaus, bet nelegaliu sąvartynu virtusio pušyno takų. Šis faktas įtikino, jog anais laikais tėvai apsiriko: pagrindiniai Lietuvos šiukšlintojai yra ne atvykėliai iš Rytų, o patys lietuviai.
Užkalbinti Šventosios kambarių nuomotojai sakė, kad didžioji dalis poilsiautojų jau kelinti metai atvyksta iš Šiaulių ir Panevėžio. Ir tikrai – vaikščiojant po Šventąją teko labai daug girdėti specifinės Šiaurės Vakarų aukštaičių šnektos.
Nežinia, kiek tai susiję su poilsiautojų socialine terpe, bet Šventojoje populiarus tiras, veikia net kelios šaudyklos.
Dvokiantis tualetas paplūdimyje
Apskritai susidarė įspūdis, jog Šventoji yra kuklesnes pajamas gaunančių Lietuvos gyventojų poilsiavietė. Galbūt todėl valdžia mažai dėmesio skiria vietos infrastruktūrai. Turtingesnieji į Šventąją poilsiauti netraukia ir todėl, kad čia nėra nieko panašaus į J. Basanavičiaus gatvę, kur galima pasipuikuoti dizainerių siūtais drabužiais (ar jų padirbiniais iš Gariūnų).
Tiesą pasakius, sovietiniais laikais Šventoji atrodė kur kas tvarkingesnė nei dabar. Miestelio viduryje netyvuliavo nendrėmis apaugusi pelkė netoli nebaigto įrengti naujojo uosto.
Bet tais laikais buvo ir iki šiol išliko priteršti, chloro ir kalkių mišiniu dvokiantys viešieji tualetai. Toks yra prie pagrindinio Šventosios paplūdimio pastatytas viešasis tualetas. Įėjus trenkia aštri chloro ir fekalijų smarvė.
Tiesiai paklausiau prie jūros einančio vyriškio, ar žmonės ištveria tokį kvapą atlikdami ilgesnį gamtinį reikalą?
„Nei ilgesnio, nei trumpesnio neištveria. Vos kelias sekundes pabuvus apsvaigsta galva, gali į š... krūvą apalpęs nuvirsti. Kai prispiria reikalas, grįžtu į namelį, arba, jei nespėju, čia pat, į miškelį. Daugelis taip daro“, – paaiškino poilsiautojas.
Dvokianti išvietė yra nemalonus kontrastas su paplūdimiu, kuris yra patrauklesnis nei Palangoje. Šventosios pajūrio smėlis baltesnis, aukštesnės, mažiau apžėlusios kopos.
Mįslinga kainų logika
Kurortinių paslaugų kainodara Šventojoje labai savotiška. Nėra aiškios sistemos. Pavyzdžiui, keli žingsniai nuo jūros esančiuose, šviežiai nudažytuose nameliuose už trijų vietų kambarį su karštu vandeniu ir tualetu viduje prašoma 90 litų už parą.
Už Jūros gatvės gale esančio apšiurusio, be karšto vandens ir tik lauko tualetą turinčio trijų vietų namelio nuomą savininkas prašė 80 litų. Bet pagal gatvėse iškabintus skelbimus galima greitai rasti padorų butą trims asmenims su televizoriumi, visais patogumais už 70 litų.
Už panašią kainą po Žolinės ir šv.Roko atlaidų galima rasti ir Palangoje, kainos laikinai šoktelėjo tik staiga atšilus orams.
Nutarusiems paskutines vasaros dienas praleisti už Palangą pigesnėje, mažiau prisigrūdusius paplūdimius turinčioje Šventojoje patartina ypač atidžiai perprasti kainų logiką, kurios iš tiesų nėra. Prieš ką nors pirkdami atidžiai apsidairykite.
Šventojoje labai didelis rūkytų žuvų pasirinkimas. Kas keli žingsniai – kioskai su gardžiai kvepiančiomis Baltijos dovanomis.
Bet viename kioske tokios pačios žuvys kainuoja brangiau, kainos tokios pat kaip Palangoje (nuo 9 iki 20 litų už karšį, nelygu dydis), kituose – gerokai pigiau. Iš pačiame centre esančio kiosko pavyko nusipirkti didelę, šviežiai rūkytą, dar šiltą skumbrę už 5 litus.
Dvikalbis gatvės pavadinimas
Pagrindinė Šventosios Jūros gatvė yra tarsi visas kurortinio miestelio skaudulių veidrodis. Ji prasideda ištrupėjusiu šaligatviu, negilia, bet plačia duobe, kurią baugiai aplenkia mamos su vežimėliais. Gerai prisimenu šią duobę iš paauglystės laikų, tik per 20 metų ji gerokai praplatėjo.
„Įsivaizduokite, tai pagrindinė miestelio gatvėje, kurioje daugiausia susitelkę poilsiautojų, o iki šiol čia nėra centrinės kanalizacijos. Išmatas išsiurbia asenizacinės mašinos. Baisūs šaligatviai, nudrengti kažkada asfaltuoti miško parko takeliai“, – skaudama širdimi kalbėjo Šventosios seniūnaitis Ramutis Šeštokas.
2008-ųjų krizė Šventajai smogė ypač stipriai. Tuščiomis langų angomis žiūri pastatai vaiduokliai – nebaigti statyti nauji viešbučiai ir baigiantys trūnyti sovietinių laikų poilsio namai.
Ant vieno jų, pačiame Jūros gatvės gale prie „Auksinių kopų“, ant tokių poilsio namų kabo gatvės užrašas lietuvių ir rusų kalbomis. Per daugiau kaip 20 Nepriklausomybės metų vietos valdžia nesugebėjo jo nuimti.
Malkos krepšinio aikštelėje
„Iš Šventosios yra kilęs Lietuvos krepšinio rinktinės žaidėjas Renaldas Seibutis. Bet vargu ar čia išaugs dar vienas krepšininkas, kai toks mūsų valdžios požiūris į sporto aikšteles“, – apgailestavo R. Šeštokas, rodydamas į pavargusią krepšinio aikštę, kurios garbingoje vietoje stūksojo malkų rietuvė.
Jūros gatvės gale pamačiau iš tolo sovietmečiu dvelkiančią valgyklą, kuri taip ir vadinasi: „Valgykla“. Pamaniau, kad papietauti čia bus pigiau nei kavinėje miestelio centre.
Pastatas nykus ir apsilaupęs, bet viduje tvarkinga, indai šiuolaikiški, jokių aliumininių šaukštų ir puodų. Nors buvo pats pietų metas, buvau vienintelis lankytojas. Greitai supratau, kodėl. Už 9,5 lito gavau porciją cepelinų: du katino inksto dydžio kukulius, išvirtus iš sausos cepelinų masės. Viduje buvo ir kažkoks mėsos spalvos įdaras.
Nieko blogo neatsitiko, tik po to dvi dienas gerai atsiminiau, ką valgiau.
Vėliau, praeidamas pro šiuolaikišką lauko kavinę, pavydžiai žiūrėjau, kaip padavėjos nešioja didelius, pagal spalvą sprendžiant tikrus didžkukulius už 10 litų: tik 50 centų brangesnius nei nykštukiniai kukuliūkščiai valgykloje.
Tai – dar vienas kainų Šventojoje kontrastų.
Kurorto atgimimas – popieriuje
Palangos miesto savivaldybė pastaruoju metu atkreipė dėmesį į apleistą Šventąją ir nusprendė atgaivinti, modernizuoti miesto infrastruktūrą. Tiesa, planai daugiausia dar popieriuje.
„Kelis šaligatvius išgrindėme trinkelėmis, jau parengtas vandentiekio ir kanalizacijos Jūros gatvėje projektas. Apskritai padėtis gerėja, anksčiau poilsio namelių savininkai šiukšles mesdavo kur papuola, bet įvedus papildomus mokesčius už šiukšles susitvarkė“, – kuklius Šventosios atgaivinimo laimėjimus vardijo miestelio seniūnas Eugenijus Čilinskas.
Jo teigimu, poilsinių namukų, vadinamų „bičių nameliais“, savininkai yra didelė kliūtis Šventosios plėtrai ir modernizavimui.
„Dar nepriklausomybės laikų pradžioje namukų savininkams buvo duoti sklypai mainais už tai, kad jie nugriautų savo bičių avilius primenančius statinius. Bet jie sklypus paėmė, o namukų nenugriovė. Savivaldybės potvarkis iki šiol neįvykdytas“, – bejėgiškai rankomis skėstelėjo seniūnas.
Akmeninė Šventosios I. Valinskienė
Nevalia sakyti, kad Šventoji visiškai nepasikeitė į gerąją pusę. Pajūrio verslininkas Vaidas Šimaitis pastatė modernius devynaukščius, etnografinio stiliaus kvartalą „Kuršių kaimas“.
Bet projektas įgyvendintas ne iki galo, verslininkas įsisuko į teismų karuselę, jam prikišta, esą buvo netinkamai parengti detalieji planai.
Prie devynaukščių turistų akį traukia ir nuogos moters skulptūra, kurią vietiniai sutartinai vadina „Šventosios Inga Valinskiene“. Kodėl, išsiaiškinti nepavyko.
„Nežinau. Gal todėl, kad didelė?“ – atsakymo versiją pateikė miestelio seniūnaitis R. Šeštokas.
Dar vienas Šventosios pasididžiavimas – šiuolaikiško stiliaus bažnyčia. Klebonas Vidmantas Gricius teigė, jog sekmadieniais ir per didžiąsias katalikų šventes erdvi bažnyčia būna pilna žmonių, čia atvažiuoja tikintieji ir iš Palangos.
