A. Grigorian: „Armėniškas kraujas - neišgydomas užkratas“

„Armėnija buvo su manimi visą laiką, kiek save pamenu“, - sako 31 metų operos solistė Asmik Grigorian.

Armėniškos vestuvės.<br>Asmeninis archyvas
Armėniškos vestuvės.<br>Asmeninis archyvas
Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Oct 2, 2012, 7:10 PM, atnaujinta Mar 16, 2018, 10:04 AM

Spalio 5–7 dienomis Vilniaus Kongresų rūmų scenoje vėl bus rodoma opera „Manon Lesko”, kurioje aistringos prabangos mėgėjos, kuklios gundytojos Manon vaidmenį atliks A. Grigorian.

Likus vos keletui dienų iki efektingų „bohemiečių” Giacomo Puccini operos „Manon Lesko” spektaklių, kalbiname Asmik, atliksiančią pagrindinį vaidmenį, apie jos tėvo tėvynę ir didžiąją jos meilę – Armėniją.

– Kokie jūsų pirmieji prisiminimai apie Armėniją? Tėvo pasakojimai? Pačios vizitas? Kiek jums buvo metų, kai pirmąkart ten nuvykote, kokie įspūdžiai ryškiausiai išlikę?

– Pirmąjį įspūdį būtų sunku apibūdinti, nes Armėnija buvo su manimi visą laiką, kiek save pamenu. Tėvas visą laiką ja gyveno ir to paties mokė mane.

Jis labai mylėjo savo šalį ir jos ilgėjosi, todėl apie ją girdėjau vien gera. Pirmosios kelionės į Armėniją nepamenu, nes buvau pusantrų metų. Bet kai lankiausi antrą kartą ketverių, labiausiai įstrigo šokantys fontanai ir daug daug meilės. (Šypsosi.)

Mano prisiminimuose išlikęs spalvingas, šiltas, gyvas miestas. Todėl labai stipriai įsirėžęs į atmintį vizitas po žemės drebėjimo 1988 metais, kai buvo išjungta atominė elektrinė.

Pamenu tą tamsą, šaltį, eiles prie duonos ir be galo stiprios dvasios žmones, kurie net tuo metu sugebėjo šypsotis.

Močiutė vis juokaudavo – eime apsirengsime ir gulsime miegoti. Nors juokai iš to menki – išties taip ir buvo. Kadangi nebuvo nei elektros, nei šildymo, kaimynai rinkdavosi vieni pas kitus į svečius, taip šildydami vieni kitus ir savo širdis.

– Kokią vietą jūsų gyvenime užima ši šalis?

– Tarsi ir nesu praleidusi daug laiko Armėnijoje, bet, kaip tėvas juokauja, „armėniškas kraujas – neišgydomas užkratas”.

Negaliu paaiškinti kodėl, bet šita šalis buvo ir bus manyje iki pabaigos.

– Kas Armėnijoje jums artimiausia – miestai, gamta, žmonės?

– Tikriausiai viskas. Nežinau, kodėl, matyt, dėl to „užkrato”, jaučiu nežmonišką kalnų trauką. Man jų visada trūksta. Armėnija neturi daug žalumos, bet kalnai ir akmenys, tebealsuojantys senove ir patirtimi, užburia. Kaip ir visa architektūra.

Tokie ir žmonės – keistas laukinės gamtos, įvilktos į per šimtmečius sukauptos išminties ir patirties rūbą, derinys.

Visa tai atsispindi armėnų akyse, iš kurių visada galėčiau atpažinti tautietį. Na, dar iš lūpų, kurios irgi savitos – kruopščiai surištos į kaspinėlį ir tarsi bylojančios, kad viskas, kas sakytina, jau seniai pasakyta.

– Kokios armėnų muzikinės tradicijos?

– Armėnai visada garsėjo pasaulyje mokslo, sporto, meno darbais. Muzikos tradicijos itin senos – yra išlikusių armėnų giesmių iš V, VII, VIII, X amžių. Jos tebegiedamos bažnyčiose ir koncertuose.

VII a. armėnai sukūrė savo muzikinių simbolių sistemą, užfiksuotą rankraščiuose.

Sena ir operos tradicija. Man viena gražiausių operų, kokią kada nors esu girdėjusi, – Armeno Tigraniano „Anuš”. Džiaugiuosi turėjusi galimybę joje dainuoti. Tikiuosi – ne vienintelį kartą. (Šypsosi.)

– Papasakokite daugiau apie pačią šalį ir žmones.

– Armėnija labai įvairi. Didelė dalis – kalnai su alpinėmis pievomis ir snieguotomis viršūnėmis. Slėniuose yra ir keletas subtropinio klimato vietų – ten auga citrinos, mandarinai. Bet didžiojoje šalies dalyje būna šaltos žiemos.

Ararato lyguma plyti maždaug 1 km virš jūros lygio, todėl kartais atšąla beveik kaip Lietuvoje. Vynuogės rudenį būna apkasamos, kad neiššaltų. Užtat vasarą labai karšta – iki 40 laipsnių.

Vandens stokojama, upės teka giliai slėniuose, todėl daug kur tenka vandenį tiekti specialiais įrenginiais, kanalais.

Vienas vaikystės prisiminimų – visur stovinčios vandens pripildytos vonios ir kibirai, nes vanduo buvo tiekiamas tik keliskart per dieną. Bet tai nė kiek netrukdė žmonėms šypsotis vieni kitiems. Dabar žmonės turi vandens kiekvieną dieną, bet, ačiū Dievui, dar neturi nė vieno „McDonald’s”.

Du trečdaliai Armėnijos gyventojų gyvena Ararato lygumoje ir sostinėje Jerevane, esančiame šios lygumos pakraštyje.

Per lygumą teka Arakso upė, kuria eina didelė dalis sienos su Turkija.

Kitoje upės pusėje stūkso biblinis Ararato kalnas, ant kurio buvo rastos Nojaus arkos liekanos, todėl Nojaus vardas Armėnijoje labai svarbus.

Araratas matomas iš visų lygumos pusių ir daugelio kalnuotų Armėnijos rajonų. Nors kalnas per istorinius sukrėtimus yra atsidūręs už sienos, jis turbūt svarbiausia Armėnijos įžymybė ir simbolis, yra jos herbe.

Armėnų požiūris į savo žemę – išskirtinis. Jiems tai vieta, kur žmonija išsigelbėjo iš pasaulinio tvano ir atgimė. „Ararat” armėnų kalba reiškia „sukūrimo vieta”.

Ararato lygumoje ir netoli jos yra 10 istorinių Armėnijos sostinių. Per maždaug pustrečio tūkstančio metų grumiantis su vis kitais užkariautojais keitėsi valstybės ribos ir valdovų dinastijos.

Viena buvusių sostinių – Vaharšapatas (dabar – Ečmiadzinas). 301 m. armėnams priėmus krikščionybę kaip valstybinę religiją, ten buvo įkurtas Apaštališkosios bažnyčios religinis centras, pastatyta katedra. Ji ir dabar yra svarbiausia armėnų šventovė, vyriausiojo dvasininko buveinė su labai turtingu bažnytinio meno muziejumi.

Ten laikoma svarbi relikvija – ieties, kuria buvęs atvertas nukryžiuoto Kristaus šonas, antgalis. Ten buvau pakrikštyta ir aš. Armėnija yra pirmoji valstybė, pripažinusi krikščionybę. Lietuva – paskutinė. Irgi keistas sutapimas.

– Koks armėnų maistas?

– Maistas ten vis dar gyvas – vaisiai vis dar kvepia vaisiais, pomidorai tirpsta burnoje.

Įprasta manyti, kad Kaukaze valgoma daug mėsos. Bet tai mitas. Tai, kad mes pažįstame šašlyką, visai nereiškia, jog žmonės juo maitinasi kasdien.

Armėnai vartoja daug daržovių, prieskoninių žolelių ir vaisių. Yra daug sūrio rūšių. Armėnai sako ne „duona ir druska”, o „duona ir sūris”.

O šašlykas iki šiol turi tam tikrą ritualinę reikšmę, kai susirenka giminė ar draugai sėda prie vieno didelio stalo. Tuomet ir mėsos valgymas įgauna truputėlį kitą reikšmę. Tai tarsi tam tikras aukojimas.

Dar vienas mano labai mėgstamas ritualinis patiekalas – chašas. Tai ilgai virtos kiaulių kojos su daug česnako. Šalia jo patiekiama džiovinto lavašo. Šis patiekalas dažniau valgomas žiemą ir anksti ryte.

Tokia tradicija išliko iš senų laikų, kai turtingieji po vakarienės išmesdavo kaulus, vargšai juos surinkdavo ir virdavo visą naktį, o valgydavo ryte. Dabar mūsų skrandžiams gal kiek ir nepriimtina, bet galime rinktis, kada šį patiekalą valgyti.

Beje, iš atsiminimų: anot mano sūnaus Nojaus tėvo, jam Armėnijoje viskas labai patikę, išskyrus 7 valandą ryto valgomą chašą. Bet tradicija yra tradicija, kaip sako tikrieji armėnai.

– Ką dar norėtumėte Armėnijoje aplankyti?

– Dabar atsirado galimybė per Gruziją vykti į ekskursiją po buvusios Vakarų Armėnijos (dabar Turkijos) istorines vietas, aplankyti Vano ežere esančią Achtamaro salą su X a. bažnyčia, išpuošta įstabiais bareljefais, viduramžių miesto Ani griuvėsius.

Iš šių vietovių yra kilusi mano močiutė. Visi ją pažinoję sako, kad esu visiška jos kopija. Ji labai gražiai siuvinėjo, ruošė skanų maistą ir šiaip buvo įspūdinga moteris. Gaila, kad neturėjau galimybės pasimokyti iš jos. Jau pora metų, kai ji išėjusi.

Siuvinėjimo meno turbūt jau neįvaldysiu, bet močiutės gimtuosius kraštus tikrai ketinu aplankyti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.