(Ne)turistinė Indija (3): hidžros - nenustatyta lytis

„Tu ieškai jų? Ar išprotėjai?!“ – paklaiko kilimų prekeivis Abhis, sutiktas komerciniame Delio Cannaught Place rajone. Nors jo vardas turi bebaimio reikšmę, panašu, kad tai visai neveikia pokalbiui pasisukus apie hermafroditais gimusius arba kastratais tapusius Indijos gyventojus. Vietiniai šiuos trečiosios lyties atstovus vadina hidžromis („hijra“) arba čakomis („chhakka“).

Vieni juos laiko labiau vyrais, kiti – labiau moterimis, tad galima sakyti ir „jie“, ir „jos“.<br>G. Juocevičiūtė
Vieni juos laiko labiau vyrais, kiti – labiau moterimis, tad galima sakyti ir „jie“, ir „jos“.<br>G. Juocevičiūtė
Daugiau nuotraukų (1)

Goda Juocevičiūtė

Nov 2, 2012, 12:13 PM, atnaujinta Mar 15, 2018, 5:44 PM

Vieni juos laiko labiau vyrais, kiti – labiau moterimis, tad galima sakyti ir „jie“, ir „jos“. Ir vienu, ir kitu atveju apibūdinimas bus tiek pat tikslus ir netikslus. Rusai išsisuktų įvardžiu „ono“.

Šie socialiniai personažai per šimtmečius atrado savo vietą ir paskirtį daugialypėje, kastomis ir vaidmenimis susaistytoje indų visuomenėje. Todėl diskriminuojamomis būtybėmis hidžras vienareikšmiškai laikyti nereikėtų.

Jiems slapstytis ar nuo ko nors bėgti nereikia. Žmonės patys nuo jų traukiasi. Didžiausią siaubą čakos kelia vyrams. Baimė atsispindėjo ir Abhio draugo, suvenyrų krautuvėms pirkėjų gatvėje medžiojančio agento Mukulo akyse. Vyrai mane mėgino atkalbėti nuo minties susitikti su hidžromis.

Reketo istorija

„Kaip tu nesupranti, čakos yra nusikaltėliai. Kaip mafija! Ateina čia ir šantažuoja mus“, – nužvelgdamas kilimais ir kašmyro šaliais nukrautą saloną, tarsi jam grėstų pavojus, pratrūko Abhis.

Pasitikslinau, ar jis turi omeny, kad hidžros – įkyrūs pinigų kaulytojai. Po to, ką man pašnekovai papasakojo apie itin savotišką šantažo rūšį, pamaniau, kad net jei istorija buvo paaštrinta aitriais indiškos vaizduotės prieskoniais, tai tik parodo, kaip žmonės hidžrų nemėgsta.

„Kartą įleidau vieną iš jų į savo krautuvę. Čaka pradėjo prašyti pinigų. Daviau 20 rupijų. Nepatenkinta ji banknotus demonstratyviai suplėšė ir pareikalavo daugiau. Pasakiau, kad atstotų. Išėjo. Maniau, atsikračiau. Aš neprietaringas – netikiu, kad ji mane gali prakeikti“, – patylomis, tarsi nenorėtų, kad kas išgirstų, pasakojo Abhis.

„Bet Abhis per anksti apsidžiaugė. Netrukus į krautuvę įsiveržė visas jų pulkas!“ – tarsi prabudęs įsiterpė į pokalbį prekeivių tarpininkas Mukulas.

Giliai atsidusęs Abhis tęsė: „Grįžę nenaudėliai pradėjo iš manęs reikalauti 20 tūkst. rupijų. Man, mano šeimininkui tai jau dideli pinigai. Nusprendėme čakoms nieko neduoti. Bet jie nesitraukė, trypė kojomis ir rėkė“.

Toliau reketininkų auka Abhis išgyveno košmarą. „Vienas iš jų įtūžęs, kad nerodome jokio dėmesio, nusimetė sarį ir atidengė genitalijas. Aš pirmą kartą savo akimis mačiau nuogą kastratą. Tai šlykštu!“ – įsiaudrinęs pasakojo vyras.

Jis sakė, kad nedelsdamas iškvietė policiją. Atėję pareigūnai išsišokėlius suėmė. Tačiau jau po poros valandų tie patys veikėjai vėl pabiro po prekybos alėją. Tik prie Abhio jau nekibo.

„Matyt, policininkai liko gerokai prišiurpinti, kad šie jų taip ir nenubaudė normaliai“, – mintimis dalijosi į istoriją su hidžromis įsivėlęs prekeivis. O aš garsiai svarsčiau: jei anie – tokie įžūlūs ir pavojingi, kodėl šeimos juos įsileidžia į savo namus gimus kūdikiui arba per vestuves ir dar iškenčia, kol tie nepageidaujami svečiai baigs šokti ir dainuoti?

„Žmonės nenori, kad jie ateitų. Bet kai čakos pasibeldžia į duris, jau nėra kur dėtis. O šitie nusikaltėliai visada užuodžia galimybę pasipinigauti. Žinote, JAV veikia CŽV, Rusijoje – KGB. Čakos irgi turi savo šnipų agentūrą. Jos seka mūsų gyvenimus, o paskui persekioja mus“, – ugningai aiškino vyras.

Anot jo, iki šių dienų Indijoje tikima, kad atsisakius hidžrai duoti paprašytos sumos, jaunavedžių šeimos laimė sugrius, jie taps nevaisingi, o naujagimį gali ištikti baisi liga, gal net mirtis, ir atvirkščiai – nekviestą svečią pamaloninę šlamančiaisiais bus palaiminti.

Hidžrų medžioklė

Panašių istorijų apie susidūrimą su čakomis, pasakojimų apie jų apgultis tarpmiestiniuose autobusuose ir traukiniuose, kai nėra kur trauktis, girdėjau ir iš kitų kelionės metu sutiktų indų. Visi jie perspėjo, kad turėčiau šių nedorėlių saugotis. Tik vienintelis jaunas ladakietis, vardu Nasiras, buvo atsipūtęs.

„Nieko jie nepadarys. Jie – paprasčiausi gėjai, transvestitai, tik ne tokie modernūs ir elgetauja. Geriau varom į pietų Delį, parodysiu tau tikrą naktinį gyvenimą“, – mėgino iš kelio mane išvesti Nasiras.

Kaip tik tuo metu pasigirdo ritmiškas plojimas. Pro mus praslinko sarį dėvinti būtybė vyrišku veidu. Pastebėjęs, kad ruošiuosi jį nupaveiksluoti, čaka nustojo ploti ir, kaip įprasta indams, iškart sustojo papozuoti ir nutaisė Džkondos šypseną. Pinigų nereikalavo.

Kitas netoliese sutiktas jo karmos draugas atrodė ne taip tradiciškai – dėvėjo paprastą sijoną ir megztuką. Makiažas šiurkščių veido bruožų neslėpė, juos dar labiau išryškino.

Pamatęs, kad iš rankinės traukiu fotoaparatą, praeivis akimirkai sustingo lyg vaškinė figūra. Man padėkojus, neaiškios lyties stileiva ryškiai išdažytomis lūpomis tarsi vaiduoklis ištirpo vakarėjančio Delio šviesose.

Dievybių globoje

Vietiniai sako, kad dauguma hidžrų gyvena susibūrę į bendruomenę savo kvartalėliuose, o išlindę iš jų, šlaistosi parkuose, turguose, stoviniuoja prie kelių. Hidžros lanko specialiai jiems pastatytas šventyklas.

Keistuoliai, priskirti hidžrų luomui, hinduizme net turi savo globėjus – Pietų Indijoje žinoma dievybė Renuka, šiaurinėje šalies dalyje – Ardhanaris.

Taip pat garbinama Bachučara Mata (Bahuchara Mata), garsėjanti šiurpiomis mitologinėmis istorijomis apie tai, kaip, pasivertusi princese, ji kadaise savo vyrui atėmė potenciją arba, norėdama antrąją pusę nubausti, jį nukastravo.

Tikima, kad ši dievybė ir įgalina trečiąją lytį palaiminti žmones bei nešti jiems vaisingumą, tuo pačiu – apdovanoja prakeikimo galia.

O pasakojimai apie žmones, neįtelpančius nei į vyro, nei į moters suvokimo rėmus, siekia tolimą praeitį. Antai senuosiuose tekstuose minima esą neaiškios lyties prostitutė Sukumarika.

Ne veltui šiems iki galo neapibrėžtos seksualinės pakraipos individams prilipinta ritualinių linksmintojų profesija. Tai neleidžia žmonėms jų visiškai nustumti į socialinio gyvenimo paraštes.

Bet svarbiausia, kad neraštingieji čakos šokdami užsitikrina bent šiokias tokias pajamas. O tarp indų per kartas tekantis tikėjimas hidžrų raganiškomis galiomis įvaro baimės ir tampa apsauga nuo pažeminimo ir atvirų patyčių.

Tiesa, konservatyvioje ir dorybingoje indų visuomenėje visuomet kilo susirūpinimas dėl šių belyčių ar dvilyčių būtybių nukrypimų nuo dorovės normų. Mat ir senesniais laikais, ir šiandien hidžros pragyvenimui nevengia prisidurti teikdami oralinio ir analinio sekso paslaugas. Žinoma, vyrams.

Nei vyrai, nei moterys

Sunkiausia užduotis aplinkiniams – suvokti hidžrų tapatybę. Viena vertus, juos galima laikyti vyrais. Bet nevisaverčiais, nes lyties organas (jei toks išvis yra) neatlieka pagrindinių, gamtos padiktuotų funkcijų.

Kita vertus, hidžras galima laikyti moterimis, tačiau irgi tik iš dalies, nes, nepaisant to, kad rengiasi moteriškai, stinga moteriškos lyties „įrodymų“.

Patys hidžros save įvardija „nei vyrais, nei moterimis“. Bet kai kurie prisipažįsta norintys „būti labiau moterimis“. Todėl įprasta, kad bendruomenėje gyvenančios čakos prisiima tetos, sesers ar motinos pareigas. Be to, jos susigalvoja moteriškus vardus ir viešosiose vietose naudojasi tualetais su iškaba „Ladies only“ arba „She“.

Pagal tradiciją, ne kiekvienas individas galėtų būti hidžra. Vyrui nepakanka tik trokšti dėvėti sijonus ir puoselėti moteriškas manieras. Dailiosios lyties atstovė irgi negali pretenduoti į hidžras tik dėl to, kad elgiasi nemoteriškai ir svajoja būti vyru. Išvis retas atvejis, kai čakų gretas papildo moteriškos lyties užuomazgas turintys nelaimėliai.

Šiandien dažnai pasitaiko, kad prie hidžrų prisiplaka tiesiog persirengėliai narcizai, tokie pas mus būtų vadinami transvestitais.

Vis dėlto „rimtais“ hidžromis laikomi žmonės, turintys įgimtą lytinę anomaliją. Nors indai sako, kad dauguma jų tokie yra ne nuo gimimo. Tikrais hidžromis apsisprendę tapti asmenys kastruojami. Aktas, kurio metu panaikinami svarbiausi vyriškumo požymiai, – „nirwaan“ įgijęs ritualo prasmę.

Tikima, kad tai yra perėjimas į aukštesnį sąmonės lygį ir siejama su moteriškos dievybės įsikūnijimu. Taip pabrėžiamas socialinis ir net dvasinis čakų išskirtinumas. Kilnus būdas pateisinti nestandartinės seksualinės prigimties individų egzistenciją.

Taigi, nereikėtų jų painioti su transseksualais, kuriems atliekama lyties keitimo operacija. Apskritai vyriškos fiziologijos likučiai ir lygumai krūtinėje tikrų hidžrų erzinti neturėtų. Juolab, kad natūralus grožis Indijoje vis dar labai vertinamas.

Užtat, priešingai nei Tailando, Brazilijos ar Europos transseksualai, Indijos „tretieji“ paprastai apsieina be chirurgo skalpelio.

Tačiau šiandien ir Indijoje pamažu nyksta ribos tarp tradicijos saugomų trečiosios lyties atstovų. Antai paveikti iš Vakarų atpūstų madų vis daugiau jaunesnės kartos čakų vartoja hormonus, kad kuo labiau sumoteriškėtų.

Beje, moterimis norintys, bet iki galo taip ir negalintys jomis tapti veikėjai, kurie seksualiniu partneriu pasirenka vyrą, bet nesiteikia atlikti iniciacijos ritualų ir gyvena atskirai nuo hidžrų bendruomenės, yra vadinami „kothi“. Kažkas panašaus į gėjus.

Kitokie nei eunuchai

Vakariečiai Indijos hidžras mėgsta palyginti su imperinės Kinijos eunuchais. Kita vertus, indų ir kinų kastratams nulemti visai kitokie vaidmenys.

Eunuchai gyvendavo imperatorių rūmuose, prižiūrėdavo konkubines: labai saugu, kai tarnai neturi fizinių galimybių valdovų sugulovių išprievartauti nei pamylėti. Taip pat jie šnipaudavo, tokiu būdu dalyvaudavo valdančiosios grietinėlės intrigose ir darydavo didelės šešėlinės įtakos visam biurokratiniam aparatui.

Kastratai sumoteriškėjusiais balsais miaukdavo ir kinų operoje. Atėjus į valdžią komunistams ir iš esmės pasikeitus santvarkai, eunuchai tapo nepageidaujami.

Hidžros niekada nebuvo prisiplakę ar kaip nors įsivėlę į visuomenės viršūnes. Per amžius jų padėtis nesikeičia: jie save realizuoja šokdami bei elgetaudami viešosiose vietose.

Britų valdymo metu hidžros buvo persekiojami kaip iškrypėliai. Šiandien provokuojami užsienio kovotojų už mažumų teises čakos skundžiasi atstumtųjų dalia, net esą motinos jų išsižadėjusios. Vietiniai sako, jog patys hidžros dėl šiurkštaus elgesio normalius žmones atbaido.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.