Centrinėje Tokijo dalyje įsikūrę per 13 milijonų žmonių, tačiau įtraukus aplinkinių miesto rajonų gyventojus suskaičiuojama iki 35 milijonų.
Visi tie milijonai žmonių darbo dienomis važiuoja į centrą. Beveik niekas nesinaudoja asmeniniais automobiliais, tad milžiniškos spūsties traukiniuose neišvengsi bet kokiu paros metu.
Tačiau japonai puikiai išsiugdę mokėjimą būti minioje – jie sugeba būti labai arti vienas kito neprisiliesdami. Tūkstančiai žmonių skuba, bėga, bet vienas su kitu nesusidaužia – visi kaip skruzdėlės turi savo kelią.
Iš pradžių atrodo, kad japonų gyvenimas labai painus – kaip rasti, kur eiti, kaip nuvažiuoti ten, kur reikia, nes vien žvilgtelėjęs į traukinių ir metro žemėlapį susiimi už galvos.
Šimtai gatvių, adresų ir stotelių. Atrodo, susigaudyti tame skruzdėlyne niekada ir nesugebėsi.
Tačiau transporte šalia hieroglifų yra užrašai ir lotyniškomis raidėmis. Paslaugūs stočių darbuotojai ne tik parodo, kur eiti, bet ir padeda nusipirkti bilietą– svarbu nebijoti klausti!
Kaip atrodo tikrasis Tokijo skruzdėlynas, geriausiai atspindi judriausia perėja prie Šibujos stoties, kur susikerta daug gatvių ir nuolat skuba tūkstančiai žmonių.
Įspūdingas Šibujos perėjos vaizdas yra vienas žinomiausių japonų gyvenimo vaizdų, jis matytas ne viename kino filme.
Kai vienu metu užsidega raudonas šviesoforo signalas visiems automobiliams, per perėją žmonės pasipila visomis kryptimis – tiesiai, skersai, išilgai, kam kur reikia.
Fantastiškai suvaldytas chaosas penktadienio vakarą – keli tūkstančiai žmonių per 20 sekundžių bėga iš vienos gatvės pusės į kitą ir vienas su kitu nesusiduria!
Kitas Tokijo simbolis iš filmų – spindintis miestas: ryškiausiomis neoninėmis reklamomis šviečiančios naktinės gatvės ir nesibaigiančios automobilių žiburių juostos.
Šis vaizdas ryškiausias Šindžiuku rajone, išsidėsčiusiame aplink didžiausią pasaulyje to paties pavadinimo traukinių stotį, pro kurią per dieną praeina per 3,5 milijono žmonių.
Mums šis pavadinimas tikriausiai girdėtas iš kino filmo „Pasiklydęs vertime” („Lost in Translation”), nes jo herojai gyvena viešbutyje, įsikūrusiame Šindžiuku rajone.
Vienoje stoties pusėje yra dangoraižių kvartalas, kuriame įsikūrę valstybiniai pastatai, verslo centrai ir didžiausios korporacijos. Kitoje stoties pusėje įsikūrę barai, greitojo maisto restoranai ir „meilės viešbučiai”, nuomojami valandomis.
Šalia Šindžiuku stoties esančiame Golden Gajaus (Golden Gai) kvartale, nedideliame šešių siaurų gatvelių kvadrate, įsispraudę per 200 barų, kurių kiekvienas turi savo tematiką ir savo klientus – džiazo, pankroko, rokenrolo, flamenko mėgėjus.
Nors nedidukuose baruose, kurių sienos dažniausiai apklijuotos koncertų ir kino filmų plakatais, telpa vos 6, daugiausia 10 stovinčių žmonių, vakarais iš biurų į juos pasipila minios kostiumuotų vyrų.
Šalia Golden Gajaus nuo senų laikų yra išlikęs Kabukičis – raudonųjų žibintų kvartalas, kurio siaurose alėjose gali sutikti laisvo elgesio moterų ir nepaprastai įspūdingų transvestitų.
Šis kvartalas neįsivaizduojamas ir be žaidimų automatų, kur eilėmis susėdę žaidėjai bando laimę – degančiomis akimis, paskendę dūmuose ir apkurtinti beprotiško garso.
Japonijoje lošimai draudžiami, todėl čia galima laimėti dovanų ir tuoj už kampo jas nelegaliai iškeisti į pinigus.
Japonų gyvenimas labai įtemptas ir sudėtingas, nes jie beprotiškai daug dirba. Vienas banko darbuotojas pasakojo, kad nė vienas tarnautojas neišeina namo, kol dar dirba jo bosas, net jei darbo valandos seniai pasibaigusios.
Darbe japonai labai užsidarę, formalūs, lyg įsprausti į rėmus. Todėl dauguma jų po darbo eina į barus arba prie žaidimų automatų ir tik tada važiuoja namo.
Tokijo gyventojas mažiausiai valandą keliauja į darbą ir tiek pat atgal. Net vidurnaktį traukiniai būna prisigrūdę žmonių lyg sardinių skardinė.
Tai, kuo aš negalėdavau patikėti žiūrėdama kino filmą, yra tikra tiesa Tokijuje – traukinių perone, kai atvažiuoja traukinys, stoties darbuotojai, mūvintys baltas pirštines, stumia keleivius į traukinį bandydami juos taip sutalpinti. Dabar pamačiau tai savo akimis!
Be to, visose metro ir traukinių stotyse žmonės išsirikiuoja į eilę, kad patektų į traukinį. Jie nesigrūda pro duris kaip papuola. Nesvarbu, ar moteris su vaiku, ar jaunas, ar senas, ar girtuoklis – visi laukia tvarkingai! Ir niekam nešauna į galvą lįsti be eilės!
Dažnai žmonės nesuspėja grįžti namo, todėl prie stočių įrengti viešbučiai-kapsulės. Tai kažkas panašaus į mūsų traukinių stotyse esančias spinteles, kuriose galima palikti lagaminus.
Tokijo viešbutyje-kapsulėje telpa čiužinys, į ją žmogus gali įlįsti, bet negali atsistoti, tik sėdėti arba gulėti. Aišku, yra oro kondicionierius. Nesuspėjęs grįžti namo žmogus ten gali išsimiegoti ir rytą vėl eiti į darbą.
Bet dieną Tokijas yra pilkas miestas. Jame beveik nėra senų pastatų. Miestas buvo sugriautas per 1923 metų žemės drebėjimą ir per Antrąjį pasaulinį karą.
Vietos gyventojai nelinksmai juokauja, kad jeigu pastatui daugiau kaip 30 metų, jis jau senovinis ir jį reikia griauti – juk miestas dažnai perstatomas.
Dėl nuolatinių žemės drebėjimų Japonijos sostinės gyventojai ilgą laiką nesiryžo statyti aukštų pastatų. Bet dabar naujosios technologijos jau leidžia projektuoti dangoraižius, kurie teoriškai gali atlaikyti didžiausius žemės drebėjimus.
Japonų charakterį, gyvenimo būdą ir troškimus turbūt geriausiai atspindi karaokė.
Tokijuje yra šimtai įvairiausio lygio karaokės barų, kur galima dainuoti iki ryto. Vienuose baruose dainuoja didelis žmonių būrys.
Bet populiariausi tie barai, kur galima užsisakyti privatų kambarį ir dainuoti su draugais, kolegomis, dviese arba net vienam.
Ropongio rajone man paliko didžiausią įspūdį baras „Lovenet”: apie 40 įvairaus dydžio ir skirtingu stiliumi įrengtų kambarių – čia galima dainuoti net sėdint sūkurinėje vonioje.
Padavėjai nešioja gėrimus ir užkandžius. Po kelių sakės taurių gali plėšti dainas tiek laiko, už kiek susimoki.
Dažnai dainuoti karaokės susirenka visi biuro darbuotojai. Tada supranti, kad oficialūs ir uždari viešojoje erdvėje žmonės čia ateina išsilieti.
Karaokės kambariuose yra gera aparatūra, šimtai tūkstančių dainų, tarp kurių rasi ir visas populiariausias vakarietiškas.
Japonai nesigėdija ir nusimetę švarkus plėšia kiek tik gali – dainuoja netgi tie, kurie iš viso neturi klausos. Karaokė Japonijoje – masinės pramoginės kultūros dalis.
Haradžiuku rajono parke, prie vienos populiariausių Tokijo šventyklų Meidži Džingū, kiekvieną savaitgalį susirenka specifiškai besirengiantys paaugliai.
Šie stilingi, spalvoti, ekscentriški jauni žmonės diktuoja viso pasaulio madas. Jų apranga išsiskiria ryškiomis spalvomis, akį rėžia makiažas, keisti aksesuarai, ekstravagantiškos šukuosenos, fantasmagoriški batai.
Haradžiuku jaunimas nepripažįsta jokių ribų. Kartais jo apranga primena teatrališką kostiumą, kartais – animacinių filmų personažus.
Vieni populiariausių – gočių Lolitų, naivių kambarinių ir siaubo filmų princesių įvaizdžiai. Bet čia nėra jokių užuominų į seksą.
Labiausiai žavi jaunimo noras išsiskirti iš minios. Jis yra tarsi priešingybė tradiciškais kostiumais vilkintiems milijonams japonų, kursuojančių trajektorija darbas–namai–darbas.
Ne paslaptis, kad žymūs pasaulio dizaineriai stebi Tokijo gatves, jaunimo madą, ir tie elementai turi daug įtakos vakarietiškam mados pasauliui.
Haradžiuku kultūra paplito po visą pasaulį. Jos elementų galima rasti Lady Gagos, Gwen Stefani ir daugelio kitų įžymybių aprangoje.
Haradžiuku yra mados meka – daugybėje parduotuvėlių galima įsigyti keistų drabužių, batų, aksesuarų.
Šalia įsikūrusiame Aojamos kvartale galima pamatyti garsiųjų japonų dizainerių – Rei Kawakubo, Issey Miyake, Yohji Yamamoto darbus.
Nesu mados ekspertė, bet man atrodo, kad japonai suvokia madą ir dizainą kitaip negu europiečiai.
Japonai pirmieji pradėjo dekonstrukcinį drabužių dizainą, kai neaišku, ar apdaras yra kelnės, paltas ar galvos apdangalas, kai vienas dalykas gali būti panaudojamas daugeliu būdų.
Kaskart išėjusi į Tokijo gatvę suprasdavau, kad japonai kitaip suvokia estetiką. Nesvarbu, kiek milijonų žmonių pereina gatve, ar jie turtingi, ar ne – visur lieka fenomenali švara.
Kiekvieną vakarą gatvės nuplaunamos vandeniu, nušluojamos ir nuvalomos taip, kad nerasi prilipusios prie šaligatvio kramtomosios gumos ar besimėtančių nuorūkų.
Mat nė vienas japonas nemeta nuorūkų ant gatvės. Jie nešiojasi mažytes pelenines, į kurias krato pelenus, o paskui jas iškrato į šiukšlių dėžę. Todėl Tokijas visada labai švarus.
Tą kultūrą atspindi kiekviena miesto detalė. Drąsiai galiu teigti, kad Japonijoje aptarnavimo sferos darbuotojai – paslaugiausi pasaulyje, o daiktai gražiausiai pakuojami į įmantrias pakuotes, primenančias meno kūrinius.
Vitrinose prekių išdėliojimas prilygsta meno instaliacijai!
Nesvarbu, ar perki didelį, ar pigų mažą daiktą, pardavėjas nuolankiai šypsodamasis jį gražiai suvynioja ir pirkėją palydi iki parduotuvės durų – nusilenkdamas paduoda tavo nusipirktą daiktą kaip didžiausio dėkingumo ženklą.
Tai nepakartojamas jausmas. Nė nepastebi, kaip pats pradedi elgtis kultūringiau.
Vakarų pasaulio damoms ir ponams skirtas ištaigingas Gindzos kvartalas – pasaulinė apsipirkimo meka. Čia rasi visų žinomiausių ženklų prekių.
Sekmadieniais šiame kvartale net uždaromas automobilių eismas, o apsipirkę ponai ir ponios vakarais traukia į miuziklo teatrus ir nesuskaičiuojamus prabangius restoranus.
Tokijuje įsikūrę daugiausia „Michelin” žvaigždutėmis apdovanotų restoranų. Ne vienas jų yra ir Gindzos rajone.
Japonai nesupranta, kaip galima vieno restorano valgiaraštyje rasti penkiasdešimt visiškai skirtingų patiekalų. Jiems tai neprofesionalumo ženklas.
Kitaip tariant, mokėti paruošti viską – tas pat, kas nieko. Todėl restorane, kuriame galima paskanauti tradicinės Kobės jautienos, vargu ar rasi žuvies.
Ši jautiena išskirtinė tuo, kad jauni veršiukai auginami ypatingomis sąlygomis – girdomi pienu, sumaišytu su alumi, kasdien ėda obuolius ir yra reguliariai masažuojami.
Mane sužavėjo japoniški šabu šabu restoranai, kuriuose pats gali pasigaminti vakarienę. Stalo viduryje stovi puodas su verdančiu vandeniu, patiekiamos įvairios daržovės, plonai pjaustyta jautiena, gardūs padažai.
Mėsos gabaliukus reikia kišti į vandenį, šiek tiek pamirkyti, o ištrauktus pavolioti padaže ir valgyti. Mirkant jautieną puode susidaro sultinys, todėl vėliau į vandenį sudėjus daržoves galima išsivirti gardžios sriubos.
Gindzos rajone yra seniausias ir žinomiausias Japonijoje klasikinis tradicinis teatras „Kabukiza”. Kabukio spektakliai – nepigus malonumas.
Dainos, šokio ir vaidybos spektaklį sudaro trys veiksmai, kurių kiekvienas trunka maždaug pusantros valandos. Jeigu neturi galimybės žiūrėti viso spektaklio, bilietą galima įsigyti tik į vieną dalį.
Kabukio teatre vaidina vien vyrai. Jie atlieka ir moterų vaidmenis. Aktoriai naudoja labai ryškų makiažą, kuris veidą tarsi paverčia kauke.
Tokijo nacionaliniame muziejuje galima pamatyti visus žymiausių japonų tapytojų darbus, taikomosios dailės kūrinius, kimono bei tradicinius samurajų kostiumus.
Tačiau mane labiau domino šiuolaikinės meno galerijos, kurių nemažai yra Ropongio rajone. Jis garsėja kaip kultūros, pramogų ir modernaus verslo meka.
238 metrų aukščio Mori bokšte, 52-ajame aukšte, yra ne tik apžvalgos aikštelė, nuo kurios giedrą dieną gali matyti Fudžio kalną, bet ir Moderniojo meno muziejus.
Netoliese yra viena iš kelių įdomesnių galerijų – šiuolaikinio dizaino muziejus „21_21 Design Sight”, sukurtas garsiausio japonų architekto Tadao Ando, o muziejaus direktoriai yra trys japonų dizaino milžinai – Issey Miyake, Naoto Fukasawa ir Taku Satohas.
Šių dienų architektams Tokijas yra terpė, kurioje galima kurti beprotiškai modernius pastatus – į juos žiūrint net sunku suvokti, kaip tie pastatai vertikaliai stovi.
Jeigu keliaudami po Tokiją pavargote nuo meno – didžiausia pramoga sumo imtynių čempionatas. Jis vyksta 3 kartus per metus – sausį, gegužę ir rugsėjį.
Sumo varžybos pritraukia tūkstančius žmonių, geriausi imtynininkai laikomi dievaičiais. Sumo imtynės Japonijoje prilygsta krepšiniui Lietuvoje!
Į sausakimšą areną bilietai parduodami iš anksto. Žmonės čia eina visai dienai, bet vakarui paliekamos įdomiausios ir rimčiausios kovos.
Geriausios vietos – arčiausiai ringo. Kiekvienas pasiruošimas vyksta maždaug 15 minučių su ritualiniais paradais ir apeigomis, o kova trunka vos keliolika sekundžių.
Paradoksalu, bet pastaruoju metu Japonijoje dažnai geriausiais sumo sportininkais išrenkami nebe japonai, bet, pavyzdžiui, mongolai.
Visiems, kurie išprotėję dėl elektroninių prietaisų ir technologinių naujovių, būtina apsilankyti Akihabaros rajone, vadinamame Akiba.
Ten susirenka visi keistuoliai kompiuterininkai, technologijų apsėsti žmonės. Dar pokario metais čia buvo galima nusipirkti pigios elektroninės aparatūros, magnetofonų, patefonų.
Iš tikrųjų dabar tai nebėra pigių elektroninių daiktų rajonas, bet čia gali rasti absoliučiai viską, ką įmanoma įsivaizduoti, – nuo įmantrių telefonų, televizorių iki nematytų žaidimų ir kelių metrų aukščio elektroninių robotų.
Pastaraisiais metais Akiba išpopuliarėjo kaip didžiausias mangų – japoniškų komiksų – ir animė – savitos animacijos kultūros Tokijuje centras su aštuonių aukštų mangų knygų parduotuvėmis.
Didžiąją knygos dalį sudaro paveikslėliai, o šalia yra trumpi tekstai – dialogai arba paaiškinimai, kas vyksta.
Mangų knygos Japonijoje skirtos įvairaus amžiaus ir socialinio sluoksnio žmonėms – vaikams, pagyvenusiems žmonėms, verslininkams. Yra net sekso romanų su lengvu pornografijos prieskoniu. Dažnai kuriami mangų knygų serialai. Jų personažai tokie žinomi, kad tampa kino veikėjais, mados dievaičiais.
Vakariečio žmogaus akiai tie personažai atrodo keisti. Visų moterų veidai piešiami kaip jaunos mergaitės.
Pavyzdžiui, moteris nupiešta su didele krūtine, bet penkerių metų mergaitės veidu ir kasytėmis.
Tai nėra provokuojami piešiniai. Tiesiog šioje japonų kultūros dalyje jaunystė, vaiko veidas ir išraiška nesutampa su suaugusiu kūnu. Mangų piešimo technika labai sudėtinga, jai reikia daug kruopštumo.
Japonijoje labai populiarūs ir animaciniai filmai suaugusiesiems, kurių siužetą dažnai padiktuoja mangų knygos. Animacinių filmų grafika išsiskiria nepaprastai ryškiomis spalvomis ir laikoma meno rūšimi.
Dar viena keistenybė Akihabaros rajone yra kavinės, kuriose padavėjos apsirengusios lyg paauglės Lolitos arba jaunos kambarinės.
Jos ir elgiasi kaip paauglės, kalba plonais balsais. Tos merginos – tarsi mangų knygų ar animacinių filmų tęsinys. Nieko stebėtina, kad tokie barai pilni vyrų ir jaunuolių.
Tame rajone galima rasti kirpyklų ir parduotuvių, kuriose aptarnauja jaunos merginos, susikūrusios prancūzų tarnaičių įvaizdį.
Tokijas – keistenybių miestas. Po poros savaičių apima noras atsikvėpti nuo egzotikos, intensyvaus ritmo, dangoraižių, milijonų žmonių.
Tada reikia apsilankyti Nakameguro rajone prie kanalo, kurį supa dviejų aukštų namai, vyrauja bohemiška atmosfera, kur susirenka meniškos sielos Tokijo gyventojai, kur galima rasti unikalių japonų dizainerių parduotuvėlių, restoranų.
Čia nejusti didmiesčio pulso, sušiai valgomi mažuose restoranėliuose, kur telpa vos 7 lankytojai prie baro. Esminis virtuvės vadovo darbo principas – viską ruošti stebint klientui.
Dėl šios priežasties susirinkusieji susitelkia į valgio ruošimą ir tarpusavyje nešneka. Jei pradėtum kalbėtis, meistrui tai būtų didžiausias įžeidimas.
Meistras sušius gamina kiekvienam individualiai – ragaujama po vieną. Kai ateina tavo eilė, patiekiamas vienas sušis.
Suvalgai ir lauki, kol apsisuks ratas ragaujant naują patiekalą.
Vakarienė trunka maždaug tris valandas, apsisuka daugybė ratų. Įdomiausia tai, kad nors suvalgai nemažai, nesijauti apsirijęs – viskas apskaičiuota. Tokie restoranai atspindi tikrąsias sušių valgymo tradicijas.