Ne tik išdidūs tavernų savininkai, bet ir įvairių pasaulio šalių dietologai pasakys, kad Kretos dieta yra sveikatos ir ilgo gyvenimo šaltinis. Tai patvirtinta tyrimais.
1956 m. amerikiečių gydytojas Ancelis Keysas pradėjo tyrimą, aprėpiantį septynias pasaulio šalis ir 16 skirtingų jų regionų. Tyrime iš viso dalyvavo 12763 40-59 metų žmonės iš Suomijos, Nyderlandų, Japonijos, JAV, Italijos Jugoslavijos ir Graikijos. Tyrimo tikslas buvo nustatyti ryšį tarp mitybos ir susirgimų širdies ir kraujagyslių ligomis. Tuo metu šis ryšys dar buvo nežinomas.
Lyginant šių skirtingų kraštų gyventojus paaiškėjo, kad kretiečiai džiaugiasi kur kas geresne sveikata, čia mažesnis mirtingumas nuo infarkto ir nuo vėžio.
Po 25 metus trukusių stebėjimų nustatyta, kad kretiečių mirtingumas apskritai mažesnis nuo visų priežasčių. Ypač įspūdingai mažesnis mirtingumas nuo infarkto, netgi lyginant su kitomis Viduržemio jūros regiono šalimis.
Vėlesnis prancūzų mokslininkų Serge'o Renaudo ir Michelio de Longeril tyrimas parodė, kad Kretos tipo dietos skyrimas pacientams, patyrusiems ūmų miokardo infarktą, per 27 mėnesius jų mirtingumą sumažindavo 70 proc.
Septintajame dešimtmetyje Kretos dietos pagrindą sudarė vietiniai sezoniniai maisto produktai, mažai apdoroti arba visai neapdoroti – daugiausiai daržovės, ankštiniai, laukiniai žalumynai ir žolelės, rupi ruginė ar balta duona bei džiūvėsiai ir daugybė vaisių. Pieno produktai, žuvis ir paukštiena vartojama nelabai gausiai, o raudona mėsa – ypač mažais kiekiais. Pagrindinis riebalų šaltinis – alyvuogių aliejus, vartojamas labai dideliais kiekiais.
„Tik neragaukite!“ - įspėjo ūkio savininkas, einat pro žalsvomis alyvuogėmis apkibusius medelius. Žalios alyvuogės yra itin bjauraus skonio. Alyvuogių aliejus yra natūralios alyvuogių sultys, išgaunamos vien mechaniniu būdu, nenaudojant jokios chemijos.
Net 65 proc. žemės ūkio paskirties žemės Kretoje užsodinta alyvmedžiais. Kalnuose gana dažnai pamatysi tvarkingai susodintus pilkšvo atspalvio medelius.
Prie pietų stalo kretiečiai nevengdavo išgerti ir vieną ar dvi taures vyno. Vyną kretiečiai pradėjo gaminti maždaug prieš 4 tūkst. metų. Populiariausi čia balti vynai.
Tradicinis Kretos stiprusis gėrimas yra vynuogių degtinė raki. Su ja susiję nemažai liaudiškų pajuokavimų. Negalima gerti tik vieno stikliuko (arba neporinio jų skaičiaus), nes šlubuosi. Juokaujama, kad raki negalima užgerti vandeniu, nes visas vanduo taip pat pavirs alkoholiu.
Kaip užkanda siūlomi daržovių, sūrio gabaliukai, vynuogės, razinos. Iš raki gaminami įvairių skonių likeriai – rakomelo.
Kretos virtuvėje svarbią dalį sudaro pieno produktai. Tačiau įvairių rūšių sūriai ir jogurtai gaminami ne iš karvių (šie stambūs gyvuliai Kretos kalnuose paprasčiausiai neišsimaitintų), o iš ožkų ir avių pieno.
Kretiečiai, kaip ir lietuviai, myli bites ir mėgsta medų. Medumi dažnai pagardinami jų desertai.
Kretos virtuvė ne tik sveika, bet ir skani. Ypatingo aromato suteikia gausiai naudojami įvairūs žalumynai. Čia nepaprastai mėgstamas raudonėlis.
Į Kretą atvykę turistai dažnai vietoj suvenyrų namo vežasi prieskonines, aromatines ir vaistines žoleles. Žolelių karaliene čia laikomas diktonas (diktamo) – rūtinių šeimos augalas, kurio gydomosios galios apipintos legendomis.
Teigiama, kad diktonas yra antioksidantas, turi bakterijas žudančių savybių, gydo žaizdas, malšina skausmus ir gydo praktiškai nuo visų ligų. Jis naudojamas ir arbatoms, ir kaip prieskonis, dedamas gaminant vermutus bei likerius.
Daugelis Kretos dietos elementų yra nepakitę dar nuo Mino civilizacijos laikų, kuri čia egzistavo maždaug 2700–1450 m. pr. m. e. Alyvuogių aliejus, grūdai, vynas ir tada buvo pagrindiniai maisto produktai.
