„30 sekundžių, ir būsim 300 metrų aukštyje. Panašiai, kaip televizijos bokšte“, – aiškino vyras įdegusiu veidu. Tai Algimantas Miklaševičius. Tituluotas sportininkas sklando pastaruosius 44 metus. Dabar jau yra pensininkas, moko sklandyti mėgėjus.
Jis ramiai sėdėjo galinėje sklandytuvo sėdynėje. Jau ne pirmą valandą tądien jis tai kilo, tai leidosi iš kelių šimtų metrų aukščio metaliniu sklandytuvu – į nedidelį lėktuvą be propelerio panašiu aparatu.
„Ar galima spiegti?“ – paklausiau. Nė kiek nenustebęs dėl klausimo jis atsakė: „Galima.“ Netrukus į raciją ramiai ištarė: „Startas, startas, startas.“ Už kilometro esantis traktoriukas ėmė vynioti metalinį trosą. Jis tempė sklandytuvą. Pajudėjome. Po akimirkos žaibišku greičiu kilome į žydrą, baltais debesimis nuklotą dangų.
Jausmas panašus į tas kelias akimirkas, kai dideliu greičiu automobiliu staigiai leidiesi, o paskui kyli kalnuotu keliu. Skrandis pasiekia smakrą, paskui nusileidžia iki kulnų. Galvą užsemia adrenalinas. Vaikai tokiomis akimirkomis spiegia iš džiaugsmo. Ir aš spiegiau. Iš smagumo.
Kelios akimirkos, ir trosas užtraukė dvivietį sklandytuvą į kelių šimtų metrų aukštį. Į tokį pat aukštį pakyla gandrai. Vanagai kartais puola sklandytuvus tarsi priešus, įsiveržusius į jų teritoriją.
Netinka aukštakulniai ir šlepetės
„Matai rodyklę kairėje? Rodo mūsų greitį, – apšvietė pilotas. – Skrendame 80 km/val greičiu.“ Kita rodyklė rodė, kokiame aukštyje esame. Sklandytuvui besisukant ratu – šilto oro srovė tokiu būdu kelia aparatą – rodyklė šoktelėjo beveik iki 500 metrų.
Netoliese ratus suko du gandrai. „Mes kaip gandras. Tik jie geriau moka „imti“ aukštį“, – juokavo Algimantas.
Iš keleivio vietos puikiai matėsi miškai, laukai, ežeras, greta Paluknio aerodromo besidriekiantis kelias, juo važiuojantys automobiliai, pilotų vasarnamiai prie pagrindinio aerodromo angaro.
Prisipažinsiu, buvo truputį bloga. „Ar būna, kad žmones sklandytuve supykina?“ – paklausiau. „Būna. Čia kaip laive. Jei sergate jūros liga, bus tas pats efektas, kaip ant bangų“, – neslėpė pilotas. Kai kurie jo kolegos, po ilgos pertraukos vėl sėdę prie vairalazdės, per pirmąjį skrydį gerai išsivemia. Paskui vėl sklando be rūpesčių. Arba geria tabletes nuo pykinimo, bet malonumo skristi sklandytuvu neatsisako.
Verta apie tai pagalvoti, jei nutarėte išmėginti šią pramogą. Vilniaus aeroklubo vadovė Dalia Vainienė perspėjo, kad sklandytuvais į dangų nekelia apgirtusių ar nuo narkotikų apsvaigusių keleivių. Tai gali sukelti pavojų jų sveikatai ir skrydžio saugumui. Saugotis ji patarė ir nuo rimtų širdies ydų kenčiantiems žmonėms.
Paklausta, kaip geriausia apsirengti ruošiantis pasklandyti, ji dėmesį atkreipė tikį avalynę. Netinka įsispiriamos šlepetės ir aukštakulniai. Merginoms patarė dėvėti kelnes ar šortus.
Visi keleiviai yra apdrausti. Nelaimių danguje nutinka itin retai, bijoti nereikėtų. Be to, prieš sėdant į sklandytuvą, pagalbininkai uždeda liemenę su parašiutu, paaiškina, ką daryti, jei kiltų pavojus.
Pilotas, paklaustas, kas jo darbe sunkiausia, akimirksniu atsako – ilgai reikia sėdėti ant kietos sėdynės. Apie pavojų gyvybei net neužsimena.
Šuniukų mylėtojams – ne kokia žinia. Jūsų keturkojis į sklandytuvą su jumis sėsti negalės, teks laukti apačioje. Šunims ar kitiems gyvūnams sklandyti negalima.
Rugpjūtį ir rugsėjį – norinčių eilės
Kelios minutės danguje neprailgo. Vakaro saulė rausvai apšvietė iš viršaus atviruko paveikslėlį primenančius nedidelius namukus, automobilius ir vos vos matomus žmones. „Laikas grįžti. Ten apačioje mūsų laukia“, – pasakė Algimantas.
Netrukus leidomės virš laukų, pasėlių, tvarkingai apkauptų bulvių. Kai sklandytuvo ratai pasiekė pievą, švelniai dungtelėjo. Dar keliasdešimt metrų riedėjome nuskusta pieva. Mūsų laukė fotografas ir du Algimanto mokiniai. Ilgu apačioje laukti tų, kuriuos ką tik išlydėjai į dangų.
Aeroklubo vadovės teigimu, norinčių pasklandyti ypač padaugėja rugpjūtį ir rugsėjį, kai sezonas eina į pabaigą. Tuomet žmonėms skrydžio tenka laukti ir po kelias valandas. „Dabar geriausias metas – pasklandyti galima be eilės. Užtenka paskambinti tą pačią dieną ir, jei geras oras – saulėta, nelabai vėjuota, pasklandyti“, – aiškino D. Vainienė.
Jos teigimu, pakilus į dangų, visos žemiškos problemos pasirodo ne tokios rimtos. „Sklandymas įtraukia žmones. Kai kurie jų sugrįžta vėl ir vėl, nusprendžia mokytis ir ima savarankiškai sklandyti“, – pasakojo sklandymo sportu užsiimanti ir sūnų juo užkrėtusi moteris.
Sklandymas – ne vienintelė pramoga, kurią siūlo Vilniaus aeroklubas. Čia taip pat kyla nedideli lėktuvai, kuriais pilotas paskraidina iki Trakų, Vilniaus, kitų apžiūrėti vertų vietų.
Išvažiuodami iš aerodromo ilgam neatsisveikiname. Tikimės dar šią vasarą vėl apsilankyti, paskraidyti ir lrytas.lt vasaros rubrikoje papasakoti savo įspūdžius.
