Daugiau nei 20 tūkstančių dalyvių atvyko iš įvairių užsienio šalių: JAV, Skandinavijos, Vakarų Europos, Rusijos ir net Jordanijos, Saudo Arabijos, Libano.
„Gėjų paradas tapo vienu ryškiausių Tel Avivo simbolių. Aš tikiu, kad, tapęs vienu tolerantiškiausių pasaulio miestų, Tel Avivas taps švyturiu ir kitiems, vis dar nerandantiems kelio į toleranciją“, – tokiais žodžiais Tel Avivo meras Ronas Huldai davė ženklą pradėti iškilmingas gėjų eitynes.
Spalvingoje kolonoje žygiavo seni ir jauni, kūdikių vežimėlius išdidžiai stūmė tos pačios lyties tėvai, vaivorykštės spalvų aksesuarais buvo papuošti net keturkojai augintiniai.
Parado dalyviams sveikinimo kalbas sakė politinių partijų lyderiai, teisingumo ministrė Tzipi Livni, finansų ministras Yairas Lapidas.
Ritmišką muziką bumbsinčios krovininių automobilių platformos buvo pažymėtos rėmėjų – garsiausių pasaulyje kompanijų prekių ženklais, jose šėlo gėjai, lesbietės ir transvestitai.
Ne vienas tūkstantis žmonių mojavo eitynių dalyviams nuo šaligatvių, namų stogų ir balkonų. Saulėje įkaitintus parado dalyvių kūnus kai kurie žiūrovai draugiškai vėsino šalto vandens srovėmis.
Tiesa, viena eitynių platforma gerokai išsiskyrė iš kitų. Santūriai apsirengusios merginos ir moterys, nešinos violetinių balionų puokštėmis, žygiavo kolonos priešakyje.
Tai – ortodoksių lesbiečių organizacija „Bat Kol“, vienijanti kelis šimtus homoseksualių pažiūrų merginų ir moterų, augusių itin religingose Izraelio šeimose.
Yael Oryan (36 m.) buvo dvidešimt, kai ji nusprendė nebetylėti. Žinia, kad jų duktė, auklėta pagal griežtas religines dogmas, yra netradicinės lytinės orientacijos, Yael tėvams buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus.
Jie nežinojo, ką daryti, nes niekas iš pažįstamų nebuvo nieko apie tai girdėjęs ir juolab nebuvo susidūręs su tokia problema.
1996-aisiais Yael apsisprendė palikti gimtąją ortodoksų bendruomenę ir iš Jeruzalės persikėlė į Tel Avivą.
Jos senelis, žymus religinių vadovėlių, iš kurių ir dabar mokosi ješivų – religinių mokyklų, skirtų berniukams, moksleiviai, sudarytojas iki pat mirties taip ir nesužinojo apie netradicinį anūkės gyvenimo būdą.
Ši gėdinga žinia buvo slepiama nuo giminaičių, šeimos draugų. Tiesa, Yael tėvai pamažu apsiprato su mintimi, kad jų duktė nėra tokia kaip kitos.
– Aš buvau viena pirmųjų, kuri tais laikais pralaužė ledus paskelbdama apie savo lytinę orientaciją. Jaučiausi labai vieniša, nes nepažinojau draugių, kurios būtų išgyvenusios panašius jausmus. Man teko išsikraustyti iš tėvų namų ir iš konservatyviosios Jeruzalės, išmokti gyventi iš naujo, – pasakojo Yael.
– Kaip reagavo tėvai, kai pranešėte, kad tuokiatės su kita moterimi?
– Kai 2001-aisiais sutikau savo gyvenimo moterį ir mudvi nusprendėme tuoktis ir susilaukti vaikų, tėvams pasakiau: „Jeigu norite, atvykite į mūsų vestuves.“ Į vestuves jie atvyko, tačiau mano močiutei neišdrįso pasakyti šios naujienos.
Mus sutuokė liberalių pažiūrų rabinas, o šventėje dalyvavo apie 100 svečių. Tiesa, kad nesuterščiau savo senelio gero vardo ir atminimo, tėvai paprašė, jog po sutuoktuvių pasikeisčiau mergautinę pavardę. Todėl mudvi su žmona po santuokos pavardę Oryan sugalvojome pačios.
– Kaip jūs, buvusi harmonijoje su Dievu, išgyvenote tokius pokyčius – perėjote iš religinio į pasaulietišką gyvenimą?
– Niekada neatsisakiau religijos! Tiesiog desperatiškai ieškojau atsakymo, ar išties religija ir homoseksualumas nesuderinami.
Iš pradžių jaučiausi kitokia. Man atrodė, jog visos kitos merginos iš ortodoksų bendruomenės yra heteroseksualios.
Tačiau neilgai trukus paaiškėjo, jog tokių kaip aš nemažai. Man buvo apmaudu, kad iki šiol mes, moterys, galėjome pasirinkti viena iš dviejų – arba būti religingos, arba lesbietės.
Bet juk mes galime suderinti ir viena, ir kita!
– Kaip atsitiko, kad merginos ir vaikinai iš religingų šeimų pradėjo atvirai skelbtis esą netradicinės lytinės orientacijos?
– Didelis lūžis įvyko 2004-aisiais, kai bendruomenės rabinas į visus jaunimui rūpimus klausimus pradėjo atsakinėti internetu.
Pirmieji klausimai apie homoseksualumą buvo tikras šokas dvasininkams! Jie siūlė skubiai gydytis, kreiptis į psichologus ir psichiatrus.
Tačiau kai tokių klausiančiųjų atsirado ne dešimtys, o šimtai, dalis ortodoksų rabinų ėmė ieškoti būdų, kaip padėti šiai bendruomenės daliai, kaip jų neatstumti.
Mes priklausome bendruomenei, kuri labai nedidelė, bet jos nariai itin glaudžiai susiję vieni su kitais. Kai kas nors „išlenda iš spintos“ – taip populiariai vadinamas viešas prisipažinimas apie netradicinę lytinę orientaciją, – tai paskatina atsiverti ir kitus.
Šis lūžis padalijo ortodoksų bendruomenę į dvi dalis: vieni pasidavė į radikalumą, nenorėdami net girdėti apie homoseksualumą, kiti darėsi liberalesni.
– Nejaugi rabinai ėmė laiminti homoseksualius santykius?
– Anaiptol taip nebuvo. Atsirado tokių, kurie tiesiog stengėsi išgirsti, suprasti, padėti. Žinau istoriją, kai homoseksuali ortodoksė susilaukė vaiko nuo gėjaus.
Tėvai tuomet manė, kad problema išspręsta, jie visaip bandė prikalbėti jaunuolius susituokti.
Tačiau rabinas nesileido į kalbas: tokia santuoka būtų buvusi pagrįsta melu, bet ne tyrais jausmais ir rūpinimusi vienas kitu, kaip reikalauja Talmudas.
Man dažnai susidaro įspūdis, kad homoseksualizmas Izraelyje labai politizuotas. Tik dėl to Jeruzalėje vykstančios gėjų eitynės labiau panašios į maršus, o ne į džiaugsmo paradus.
Juk žydų tikėjimas neskatina jokios neapykantos formos, todėl homofobijai čia neturėtų būti vietos.
– Ar tai reiškia, jog liberalioji ortodoksų bendruomenės dalis jau susitaikė su mintimi, kad homoseksualūs nariai – neišvengiama jos dalis?
– Esu tikra – prie to einama. Anksčiau net nebūtų buvę galima pagalvoti apie tai, kad atvirai homoseksualumą demonstruojantiems ortodoksams būtų leidžiama melstis sinagogose.
Šiuo metu liberalesnėse bendruomenėse tai nėra problema: homoseksualiose šeimose gimę vaikai auga kartu su kitų religingų šeimų vaikais. Tikiu, kad po dvejų trejų metų jie bus priimami ir į religines mokyklas.
– Kaip atsirado religingų lesbiečių organizacija „Bat Kol“?
– Kai prieš dešimtmetį viename interneto forume užtikau atvirą merginų, gimusių religingose šeimose, diskusiją, kad jos jaučia simpatiją moterims, o ne vyrams, labai nudžiugau – iki tol maniau, jog esu balta varna.
Netrukus savo bendruomenę įregistravome oficialiai, šiuo metu ji vienija kelis šimtus religingų lesbiečių.
Mes labai daug dirbame prisistatydamos visuomenei, duodamos interviu televizijos programoms, spaudai ir labai palaikome viena kitą.
Visada aktyviai dalyvaujame Jeruzalėje vykstančiame gėjų parade, kuris sulaukia itin daug kritikos ir nepasitenkinimo iš radikaliai nusiteikusių ortodoksų.
– Ar jūsų vaikai nesulaukia pašaipų iš bendraamžių, kad auga su dviem motinomis?
– Ne! Mūsų vienuolikametė duktė ir šešerių metų sūnus augo Tel Avivo centre, nuo mažens jie matė skirtingų pažiūrų žmones ir skirtingą jų gyvenimo būdą.
Pasibaigus triukšmingam paradui „Bat Kol“ merginos ir moterys tyliai skirstėsi namo: jos skubėjo ruoštis šabo ritualui.
O kitiems margų eitynių dalyviams pasiekus paplūdimį prasidėjo iki paryčių trukusios linksmybės.
Ant didžiulės scenos išrikiuoti garsiausių didžėjų pultai ir vakaro vedėja, visame pasaulyje garsi manekenė Bar Rafaeli žadėjo daug teigiamų emocijų Tel Avivo gyventojams ir miesto svečiams.
Galimybė Lietuvai gerai pasirodyti Europoje
Šiuo metu Lietuvoje vyksta teisminiai ginčai dėl liepos mėnesį planuojamų seksualinių mažumų eitynių „Už lygybę“ vietos.
Lietuvos gėjų lyga prašė leisti rengti eitynes Gedimino prospekte Vilniaus centre, bet sostinės valdininkai pasiūlė jiems žygiuoti kiek nuošaliau.
Eitynes žada stebėti Europos Parlamento Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijos (ALDE), kuriai priklauso ir europarlamentaras Leonidas Donskis, atstovai.
Pirmosios seksualinių mažumų eitynės 2010 metais taip pat vyko toliau nuo centro. Tuomet renginio vieta buvo aptverta ir griežtai saugoma, protestuoti prieš eitynes susirinko tūkstantis žmonių.
Vilniuje numatomos seksualinių mažumų eitynės „Už lygybę“ – galimybė Lietuvai gerai pasirodyti Europoje ir pademonstruoti žmogaus teisių srityje pasiektą pažangą. Taip mano Lietuvoje reziduojantys Šiaurės ir Vakarų Europos šalių ambasadoriai.
Izraeliečiai – tolerantiškiausi pasaulyje
Bat Kol, išvertus iš hebrajų kalbos, turi dvi reikšmes: viena apibūdina moteriškąją Dievo pusę (Talmude pažymima, kad Dievas turi nevienalytį pavidalą). Kita reikšmė nukreipia į „vidinio balso“ sąvoką, kuri dažnai Talmude iliustruojama istorijomis apie tai, kaip ginčuose tarp žmonių „pasigirsta“ Dievo balsas, išsprendžiantis jų problemas.
Garsus kelionių leidinys „Lonely Planet“ 2011 metais įtraukė Tel Avivą į geriausių pasaulio miestų dešimtuką ir pavadino jį Artimųjų Rytų San Fransisku: „Tel Avivas yra visiška priešingybė Jeruzalei: tai modernus Nuodėmių miestas ant jūros kranto, o ne senoviškas Šventasis miestas ant kalvos. Hedonizmas – vienintelė religija, vienijanti Tel Avivo gyventojus. Čia barų daugiau nei sinagogų, Dievas čia – didžėjus, o kiekvieno kūnas yra šventovė.“
Izraelis seksualinių mažumų teisių požiūriu yra viena pažangiausių ir tolerantiškiausių valstybių pasaulyje. Izraelyje homoseksualų teisės saugomos įstatymo, jų santuokos, sudarytos užsienyje, pripažįstamos valstybės. Dviem tos pačios lyties tėvams suteikiama teisė įsivaikinti. Homoseksualai, atvirai skelbiantys savo lytinę orientaciją, tarnauja Izraelio armijoje. Lyties keitimo operacijos šalyje atliekamos legaliai ir atvirai.
Tel Avivo gėjų bendruomenė – viena labiausiai klestinčių pasaulyje. Žurnalas „Out“ pavadino Tel Avivą Artimųjų Rytų gėjų sostine, tačiau šalies Turizmo ministerija turi didesnių ambicijų ir daro viską, kad Tel Avivas taptų viso pasaulio gėjų sostine.
Tel Avive veikia homoseksualų bendruomenės namai, kuriuose yra susitikimų salės, sava medicinos klinika, restoranas, homoseksualų šeimose augantys vaikai čia lanko būrelius. Taip pat veikia padalinys „Beit Dror“, skirtas priglausti nepilnamečius homoseksualių pažiūrų jaunuolius, kurie dėl netradicinės orientacijos praranda savo šeimos paramą.
