Kauniečių gyvenimas prie upių: skalbia, maudosi ir net mylisi

Kauno politikai mėgsta didžiuodamiesi pabrėžti, kad miestas išskirtinis tuo, jog yra prie upių. Vis netyla kalbos, kad Kauną reikia atgręžti į jas.

Projektai, kaip urbanizuoti pakrantes, kaip sukurti daugiau vandens pramogų, kaip miestiečius privilioti prie upių, pristatomi nuolat. Tačiau kalbos iki šiol tėra kalbomis. Kai kuriems architektams jos net kelia pašaipą.

Tuo tarpu miestiečiams upės ir jų pakrantės yra virtusios skalbyklomis, prasimaitinimo šaltiniu, maudynių ir laukinio poilsio ar net tradicinės bei netradicinės meilės paieškų vietomis.

Kai buvo pastatyta „Žalgirio“ arena, kauniečiai iš naujo ėmė atrasti Nemuno salą. Čia planuojama įkurti prieplauką ir paplūdimį. Tačiau laukdami, kol planai taps realybe, ką saloje veikia miestiečiai?

Saulėtą dieną nušienautoje Nemuno salos pakrantėje galima pamatyti besiglaustančias poras, vieną kitą alumi ar sidru besimėgaujančių jaunuolių pulkelį. Visai greta arenos maudosi pavieniai kauniečiai.

Šienaujamoje, bet laukinėje saloje nustebino ir neįprastas vaizdas. Modernios 150 milijonų litų kainavusioje arenos papėdėje moteris tarsi viduramžiais kruopščiai skalbė drabužius.

Kaunietė Zita pasakojo, kad gyvena netoli, greta autobusų stoties. Moteris gauna nedidelę pensiją, todėl stengiasi taupyti ir vasarą drabužius skalbiasi upėje.

„O ką daryti? Noriu sutaupyti vieną kitą litą, tai ir skalbiuosi. Vanduo čia švarus, drabužius gerai išskalauju. Tik prieiti prie vandens dabar nepatogu. Kai pastatė areną, pakrantėje suvertė akmenis. Nuo jų galima nuslysti, bet jau išmokau laviruoti“, – pasakojo moteris.

Kaunietė prasitarė, kad žmonių, besiilsinčių pakrantėje, sutinka nedaug ir šie jos darbams netrukdo.

Greta švaruolės žolynuose deginosi kita senjorė. Ukrainietė Vera Bodrova į Kauną visai vasarai atvyko prižiūrėti anūkų. Pati susirado vietą pailsėti ir išsimaudyti.

„Turite prašmatnią vietą poilsiui. Tik gaila, kad nėra paplūdimio. Štai ir tenka gulėti ant žolės ir per ją bristi iki vandens“, – apgailestavo moteris.

Kasdien prie Nemuno ateinanti viešnia pasakojo, kad čia dažniausiai mato vienumos ieškančias poras.

„Yra ir girtuokliaujančių žmonių. Daugiausia tai jaunimas. Jie elgiasi ramiai, bet pakrantėje palieka šiukšlių.

Sudrausti juos bijau“, – kalbėjo V.Bodrova.

Mėgstamiausios kauniečių poilsio vietos prie upių yra Santakoje ir Panemunėje.

Abiejų upių santakoje mėgstantys pramogauti žmonės sakė, kad čia beveik nieko nestinga. Maisto, gėrimų atsineša iš miesto. Prie Nemuno yra ir nedidelis smėlio paplūdimys. Trūksta tik daugiau kilnojamųjų tualetų.

Kauniečių nuo seno pamėgta Panemunė pagaliau pretenduoja tapti kurortine zona. Joje ketinama įrengti oficialų paplūdimį su gelbėtojais ir visa reikiama infrastruktūra.

Jau dabar čia miestiečiai mėgsta ne tik ilsėtis, bet ir sportuoti. Poilsiautojai net gali pasinaudoti kilnojamuoju tualetu, tad pakrūmėse vietos atlikti gamtinius reikalus ieško ne visi.

Sklinda kalbos, kad šią gražią vietą yra pamėgę ir netradicinės seksualinės orientacijos vyrai. Lietuvos gėjų puslapyje atvirai aprašoma, kad už krepšinio aikštelės paėjus 150 metrų pievose yra vieta, kur vyrai ne tik deginasi nuogi, bet ir ieško meilės nuotykių.

Lankantis Panemunės paplūdimyje toje vietoje poilsiavo vienas vidutinio amžiaus vyras. Paklaustas, ar žino, kuo ši vieta ypatinga, kaunietis patvirtino, kad čia dažnai mato vyrų poras.

„Kai turiu laisvo laiko, visada čia deginuosi. Pastebėjau, kad netoli būna vyrų. Jų elgesys man kartais atrodo keistokas. Bet kad tai gėjai, iki šiol nepagalvojau“, – prisipažino kaunietis ir dėl visa ko susirinkęs daiktus pasitraukė į kitą vietą.

Nemuną poilsiui ir gražiam gyvenimui išnaudoja Žemųjų Šančių bei Žemosios Fredos gyventojai. Žemuosiuose Šančiuose žmonės yra įsirengę neoficialų paplūdimį.

„Gyvename greta, Kranto alėjoje. Smagu, kad norint pailsėti prie vandens nereikia kažkur važiuoti. Paplūdimyje renkasi vietos žmonės. Todėl patys prižiūrime, kad čia nebūtų šiukšlyno“, – pasakojo Greta Kolobovienė ir Daiva Brazaitienė.

Moterys džiaugėsi, kad ant upės kranto kuriasi vis daugiau turtingų kauniečių. „Mūsų rajonas turi prastoką reputaciją. Bet taip mano tik seniai čia nesilankę žmonės. Pažiūrėkite, kiek naujų gražių namų išdygo pakrantėje“, – rodė moterys.

Iš tiesų, kol kabinetuose kuriami planai prie upių pastatyti naujus gyvenamuosius ir komercinius pastatus, pavieniai kauniečiai vis labiau okupuoja gražias upių pakrantes.

Žemuosiuose Šančiuose greta upės namą besistatantis verslininkas Aidas Tamošiūnas prisipažino, kad vietos įsikurti gražioje aplinkoje ieškojo ne vienus metus.

„Pirkau sklypą su sena medine troba. Namą nugrioviau. Statausi naują. Iš anksto domėjausi, ar gyvenimas greta upės yra kuo nors išskirtinis. Gavau patarimų, kaip įsirengti rūsį, kad jo nesemtų požeminiai vandenys. Dar reikės įsistatyti brangesnius langus terasoje, kad nuo upės pučiantis vėjas ir kylanti drėgmė netrukdytų gyventi“, – pasakojo kaunietis.

Gyvenimo prie upės trūkumų nepastebėjo ir kitoje Nemuno pusėje, Žemojoje Fredoje, H. ir O.Minkovskių gatvėje, gyvenantys Danguolė ir Pranas Žymantai.

„Gyvename čia 20 metų. Nemuno potvyniai mūsų nepasiekia. O privalumų daug. Mėgaujamės gražiais vaizdais, turime kur ir išsimaudyti. Patys prasimynėme takelį prie Nemuno. Girdėjome, kad netoli ketinama statyti kongresų rūmus. Tai sudrums ramų mūsų gyvenimą. Tačiau suprantame, kad apleista teritorija pagaliau bus sutvarkyta“, – svarstė kauniečiai.

Panašiai mano ir Vilijampolės gyventojai. Architektas Audrys Karalius su kolegų grupe dar prieš 10 metų pasiūlė idėją Vilijampolėje, Neries pakrantėje, įkurti modernų gyvenamąjį ir komercinį rajoną, jį tiltais sujungti su senamiesčiu bei Marvele.

Planai liko neįgyvendinti. Neseniai apsukrūs verslininkai šioje teritorijoje nelegaliai bandė įrengti krantinę. Į paupį buvo privežta kalnai smėlio, vyko krantinės sutvirtinimas. Tačiau darbų įteisinti nepavyko, ir statybos nutrūko.

Šiemet viena statybos įmonė paskelbė, kad čia vis dėlto planuoja įkurti naują kvartalą.

Kol kas smėlėtoje pakrantėje ilsisi Vilijampolės gyventojai. Prie upės poilsiavusios pusseserės Viktorija ir Reda Šimkūnaitės sakė, kad kai pakrantėje atsirado krantinės užuomazgos, prieiti prie vandens sunku, nes šlaitai tapo aukšti ir statūs.

Kita Vilijampolės gyventoja Milda Astrauskytė pasakojo, kad kai į pakrantę buvo suvežtas smėlis, vietiniai džiaugėsi, jog turės gražią vietą poilsiui. Kai darbai nutrūko, vietovė vis labiau želia žole, kaupiasi šiukšlių kalnai.

„Apie planus pakrantę užstatyti girdėjau. Tai būtų šaunu. Ypač, jei ji būtų tiltu sujungta su senamiesčiu. Kol kas, mes, gyvenantieji Vilijampolėje, neturime savo poilsio vietos. Esame priversti judriu tiltu keliauti iki senamiesčio arba laukinėmis sąlygomis ilsėtis šioje pakrantėje“, – tvirtino moteris.

Kai kuriems kauniečiams upės yra tapusios ir prasimaitinimo šaltiniu. Su meškere prie Nemuno sutiktas kaunietis Juozas Pilkauskas pasakojo, kad netekęs darbo kasdien eina meškerioti.

„Turiu kelias savo vietas senamiestyje. Gerai kimba Nemuno krantinėje netoli Vytauto Didžiojo tilto. Kita vieta – Neryje, netoli tilto į Vilijampolę. Kimba kuojos, meknės, kitos nedidelės žuvys. Bet pavalgyti man ir katinui užtenka“, – pasakojo trečią vasarą iš miesto upių laimikius traukiantis vyras.

Žemųjų Šančių gyventojai Nemune net yra įsirengę nuolatines žuvavimo vietas. Jas apsitvėrę iš medžių šakų nupintomis tvorelėmis.

„Kartais čia susirenka kelios dešimtys žvejų. Kiekvienas turime pasižymėję savo vietą. Taip patogiau, nes galima pamaitinti žuvis, atėję vėliau tikrai pagauname daugiau laimikio“, – pasakojo visą gyvenimą Žemuosiuose Šančiuose praleidęs 50-metis Vytas Sakalauskas.

Vyras prisiminė, kad vaikystėje jo tėvas turėjo valtį ir Nemune žuvaudavo iš jos ar pramogaudavo irstydamas vaikus.

„Valčių turėjo ir kaimynai. Bet jau kokį 20 metų jų nebeliko. Valčių turėti nebeapsimoka. Krantinė stati. Nuleisti Žemuosiuose Šančiuose ją į vandenį nepatogu. Todėl kai kas valtis sukūreno. Aš ją pardaviau užklydusiam verslininkui. Jis sakė, kad valtis papuoš sodybą“, – pasakojo vyras.

Idėjos Nemune ir Neryje atgaivinti pramoginę laivybą taip pat sklando nuolat. Tačiau kol kas miestas turi vos du pramogoms ir kelionei Nemunu skirtus laivus „Tolstojų“ ir „Perlą“.

Dar upių tėvą skrodžia barža-restoranas. Taip pat Vidaus vandens kelių direkcijos uoste keli turtingi kauniečiai laiko 10 motorlaivių.

„Kalbas, kad mieste atgims pramoginė laivyba, kad upėmis pradės plaukioti garlaiviai ir motorlaiviai, kad laivyba klestėjo tarpukariu ir ją reikia atgaivinti, vadinau tik gražiais prisiminimais ir sapalionėmis“, – tvirtino vienas motorlaivio savininkų verslininkas Saulius Toleikis.

Vyras motorlaivį pramogai įsigijo prieš penketą metų. Tačiau juo plaukioti Nemune išsiruošia tik keletą kartų per vasarą.

„Tai – brangus malonumas. Norint smagiai ir greitai paplaukioti upe 1 valandą reikia 30–40 litrų degalų. Per šį laiką nuplaukiu maždaug 60 kilometrų. Tai kainuoja apie 150 litų. Dar kainuoja motorlaivio nuleidimas į vandenį ir jo iškėlimas. Reikia turėti ir galingą automobilį su priekaba laivui gabenti. Tai sau gali leisti toli gražu ne kiekvienas. Todėl manau, kad pramoginė laivyba Kaune dar ilgai nesuklestės“, – įsitikinęs vyras.

Kalbas, kad galime didžiuotis, jog gyvename mieste prie upių, kritiškai vertina ir architektai.

Šiemet sukanka 10 metų, kai A.Karalius su kitų architektų grupe miestui pasiūlė projektą „Naujas krantas“. Tai – bene didžiausias ir kompleksiškiausias iki šiol parengtas projektas, kaip senamiestį sujungti su Vilijampole ir miestą atgręžti į upes. Projekte buvo numatyti namai, komercinės paskirties pastatai, prieplaukos nedideliems laivams, tiltai į senamiestį ir Marvelę.

Miestas architektų idėja pasinaudoti nesugebėjo. Teritorija buvo išskaidyta ir privatizuota.

A.Karalius įsitikinęs, kad miesto valdžios deklaracijos, jog reikia žmones pritraukti prie upės, lieka tuščiomis šnekomis. Jo manymu, per 10 metų atliktas tik vienas žmones prie upės pritraukiantis darbas – senojoje Nemuno prieplaukoje įkurtas amfiteatras.

„Pabandykite Nemunu plaukti nuo Hidroelektrinės iki Kauno senamiesčio ir toliau. Pamatysite užžėlusius krantus ir iš jų kyšančius betono luitus. Patraukli tik senoji prieplauka ir amfiteatras“, – teigė A.Karalius.

Didžiausiu blogu darbu, miestą tik atkertančiu nuo upės, architektas vadina „Akropolį“, kurio garažai tarsi atsuko užpakalį į Nemuną.

Miestą nuo upės neįveikiama vaga atkirto ypač transporto srautais užtvindytas Karaliaus Mindaugo prospektas.

Nemuno saloje esančios arenos cokolinis aukštas prie upės, architekto nuomone, yra greičiau tiesiog pastato apatinė dalis, o ne galimybė atsidurti prie vandens.

„Parengtas, bet, ačiū Dievui, neįgyvendintas bent automobilių stovėjimo aikštelės senamiestyje prie Neries projektas“, – kalbėjo A.Karalius.

Architektas įsitikinęs, kad Kaunui jau reiktų liautis didžiuotis, kad tai miestas prie upių. „Pavienių projektų, galinčių būti plėtojamų prie upių, yra. Tačiau jie neišgelbės. Reikia strateginio plano, sujungsiančio visas idėjas. Kol kas kiekvieni valdantieji kuria vis naujus planus, kurie ir lieka neįgyvendinti. Reikėtų bent 15 metų apimančios strategijos, kurios politikai negalėtų keisti“, – įsitikinęs A.Karalius.

Kitas architektas Gintaras Balčytis savaip apibūdino kauniečių požiūrį į gyvenimą prie upių. „Su upėmis pas mus – kaip su pinigais kojinėje: turime, nenaudojame, bet džiaugiamės. Na, kas gi ta upė? Nei suarsi, nei užsėsi“, – kauniečių požiūrį į upes apibūdino G.Balčytis.

Per Kauną tekančio Nemuno ilgis yra 25 kilometrai, Neries – 5,5 kilometro. Taip pat miestą vagoja ir kelios mažesnės upės: Amalė, Girstupis, Jiesia, Marvelė, Sąnaša, Sėmena, Veršva.

Amalės upelis teka per miesto teritorijoje atsidūrusius Amalių sodus. Plečiantis Petrašiūnų mikrorajonui upės vaga kanalizuota, įsprausta į betonines krantines.

Girstupis pradeda vinguriuoti ties Aklųjų ir silpnaregių centru ir iki Lietuvos zoologijos sodo teka po žeme. Per Ąžuolyną vingiuoja iki Tunelio gatvės. Už jos upė kanalizuota, teka požeminiais lietaus nuotekio kanalais. Bėgdamas po Vytauto prospektu upelis įteka į Nemuną netoli salos.

Jiesia – antras pagal dydį Nemuno intakas, tekantis Jiesios slėniu. Žmonių veiklą ir statybas čia riboja tai, kad aplink upę įsteigtas Jiesios kraštovaizdžio draustinis. Jiesia tinkama vandens sportui ir turistiniams žygiams.

Turi rekreacinį potencialą, galėtų būti miesto parku.

Marvelė – pavyzdys, kaip vietą galima pritaikyti poilsiui. 2012 metais buvo išvalytas upės slėnis ir atidengtos jos kaskados, pastatyti laiptai, apžvalgos aikštelė. Vieta tinka masiniams renginiams.

Sąnaša prasideda netoli Garliavos plento. Teka šalia Seniavos kapinių, per Jiesios gyvenamąjį rajoną ir įteka į Jiesią.

Sėmena Kauno teritorijoje teka palei Rokelius, Panemunės šilu ir čia įteka į Nemuną. Upelio vaga sureguliuota, įrengti du nedideli tvenkiniai.

Veršva prasideda Kauno pakraštyje, šalia Domeikavos, ir teka per Sargėnus. Vaga sureguliuota. Po magistrale Vilnius – Kaunas – Klaipėda požeminiais kanalais į paviršių išsiveržia Šilainiuose. Natūralia vaga palei Romainių kapines Veršva pasiekia Raudondvario plentą ir vėl nukreipta po žeme įteka į Nemuną. Natūraliame vagos ruože įsteigtas Veršvos kraštovaizdžio draustinis.

2002 metais Nemune, greta tilto į Aleksotą, verslininkai laive ant vandens įkūrė restoraną-klubą „Medusa“.

Nors kai kurie kauniečiai pramogauti ant vandens mėgo, tačiau didelės klientūros nebuvo. Verslas neatsipirko.

Po kiek daugiau nei 2 metų laivas prakiuro ir ėmė grimzti. „Medusa“ buvo ištaukta ir išgabenta į Vidaus vandens kelių direkcijos uostą.

Ten laivas kelerius metus tiesiog rūdijo.

Prieš 2 metus jo liekanos buvo supjaustytos ir tapo metalo laužu.