Rytais, kol daugelis pagrindinės miesto gatvės kavinių dar tik rengiasi naujai dienai, jiedu jau užėmę savo darbo vietas. Dalinti praeiviams skrajutes – pelningas užsiėmimas, dėl to afrikiečiai jau antrą vasarą poilsį Vilniuje iškeičia į darbą Palangoje.
Chijioke Nkemka į mūsų šalį atvyko prieš penkerius metus. Dabar vaikinas beveik laisvai kalba lietuviškai, o paklaustas, iš kur atvyko, juokauja: „Gimiau Suvalkijoje“. Nigeriečiui atrodo savaime suprantama atvykus į svečią šalį išmokti ir vietos kalbą, ypač, jei tikiesi čia susirasti padorų darbą.
Išvaizda traukia dėmesį
36-erių Ch. Nkemka nesikrato darbų, kurių Lietuvoje paprastai imasi paaugliai ar studentiško amžiaus jaunuoliai. Dalinti skrajutes prie vienos populiariausių Palangos užeigų jam patinka, bendraujant su praeiviais darbo valandos neprailgsta.
Palangoje kitos odos spalvos žmonių dar nedažnai galima sutikti, tad nigerietis net labai norėdamas neliktų nepastebėtas. Vaikinas jau įprato jausti į save įsmeigtus smalsius žvilgsnius, būti pakalbintas nepažįstamųjų.
Besikalbant prie afrikiečio prišoka nepažįstamas vyriškis ir šiltai pasisveikina spausdamas ranką. „Va tai yra natūralu“, - palydėjęs akimis draugišką praeivį ištarė Ch. Nkemka.
Rado apgadintą automobilį
Tačiau ne visi į Palangą atvykstantys poilsiautojai tokie svetingi. Nigeriečiams kartais tenka išgirsti ir nemalonių replikų.
Neseniai Chijioke savo elgesiu pribloškė užeigoje dažnai koncertuojančio atlikėjo Ryčio Cicino grupės šokėja. Išvydusi salėje besisukiojantį juodaodį mergina atžariai mestelėjo: „Mes nenorim bananų“. Prisiminęs nemalonią situaciją vyras neslėpė kartėlio.
Prieš dvi dienas ryte lauke jo laukė nemaloni staigmena – kieme stovintis nuosavas automobilis buvo apgadintas, bandyta nuplėšti numerius, sulaužytas juos laikantis rėmelis. Chijioke nesiryžo spėlioti, kieno tai darbas, bet neatmetė, kad išpuolis galėjo būti įkvėptas rasistinių pažiūrų. Tačiau į policiją jis nusprendė nesikreipti, nes netiki, kad pareigūnai galėtų padėti.
Pirmoji darbo patirtis - karti
Prieš atvykdamas į Lietuvą Ch. Nkemka ketverius metus praleido Austrijoje. „Man keista, kad Lietuva jau seniai yra Europos Sąjungos narė, bet kitos rasės žmonėms vis dar nepakanti. Ypač tai jaučiu mažesniuose miesteliuose, Palangoje taip pat, nes čia atvyksta daug poilsiautojų iš provincijos. Vilniuje gyvena nemažai kitos tautybės ir kultūros žmonių, tad vietos gyventojai jau su tuo apsiprato – savo vietą sunkiai, bet išsikovojome. Lyginant šią šalį su kitomis, reikia pripažinti, kad Lietuva – tai vienas didelis kaimas“, - padarė išvadą nigerietis.
Atvykęs į Lietuvą, vyras neieškojo galimybių būti valstybės išlaikytiniu, o ryžtingai ėmėsi darbų. Pirmoji patirtis sostinėje nebuvo saldi – įsidarbinęs skrajučių nešiotoju ką tik veiklą pradėjusioje šokolado parduotuvėje, netrukus nusivylė. Sutartimi įsipareigojęs už valandą mokėti sutartą sumą, darbdavys netrukus ėmė sukčiauti, pasiūlęs paimti perpus mažesnį atlygį. Pajutęs apgaulę užsienietis nusprendė su tuo nesitaikstyti ir darbą metė. „Dirbau nuoširdžiai, į parduotuvę priviliodavau nemažai klientų, o kai paprašiau sutarto atlygio, man atkirto – nenori, nedirbk, rasime kitą“, - nelengvą pradžią prisiminė Chijoke.
Netrukus aktyvus vaikinas įkūrė Vilniaus afrikiečių bendruomenę, o pastaraisiais metais dar pasinėrė į naują veiklą – ėmė dirbti su Europos Sąjungos finansuojamais projektais.
Pamėgo ir maistą, ir alų
Antrą vasarą iš eilės nigeriečiai nusprendė praleisti prie jūros. Pernai be skrajučių dalijimo jie dar ir linksmino kurorto publiką J. Basanavičiaus gatvėje rengdami nemokamas afrikietiškų mušamųjų instrumentų pamokas.
Dalijant skrajutes Palangoje per dieną galima uždirbti iki pusantro šimto litų. Tad užuot leidę dienas vasarą ištuštėjusiame Vilniuje, užsieniečiai pasinaudojo proga užsidirbti, o kartu ir smagiai praleisti laiką Lietuvos pajūryje.
Už nakvynę vaikinams mokėti nereikia – kambarį parūpina darbdavys. Užeigos virtuvėje pavalgo už pusę kainos. Afrikiečiai lietuviškam maistui priekaištų neturi – valgo viską, ką ir lietuviai, bokalo lietuviško alaus taip pat neatsisako.
