Kai kas gatvėje mėgina užsidirbti šokdami breiką ar dainuodami.
Nidoje per 2 valandas – 90 litų
Trečiadienį netoli Rąžės upės tiltelio gitara grojantis ir roko dainą angliškai traukiantis 18 metų vilnietis Paulius Večera sakė Palangoje grojantis tik antrą dieną.
Skardžiabalsis jaunuolis greitai sužavėjo praeivius. Antradienį prieš lietų jis per 20 minučių spėjo užsidirbti 30 litų.
Šią savaitę dvi dainavimo valandos Nidoje buvo įvertintos 90 litų.
„Šitaip dieną pagrodamas ir padainuodamas poilsiui pajūryje ir užsidirbu“, – sakė anksčiau Šeškinės vidurinėje mokykloje roko grupėje „Spikes“ grojęs ir dainavęs vilnietis.
Gatvės muzikantai Palangoje ilgam neužsibūna. Dažniausiai taip uždarbiauja prie jūros pailsėti atvykęs jaunimas.
Didesnę poilsiautojų pagarbą užsitarnauja nuolatiniai J. Basanavičiaus gatvės muzikantai, kuriuos Palangoje galima sutikti kasmet.
Akordeonu groti pramoko pats
Beveik kasdien ant to paties suoliuko neįmantrias melodijas akordeonu raitantis ir ant galvos didžiulę Peliuko Mikio kaukę užsimaukšlinęs vienas J. Basanavičiaus gatvės muzikantas jau yra tapęs savotišku šios pėsčiųjų alėjos simboliu.
Smulkaus kūno sudėjimo vyras animacinio filmo personažo kaukės nuo galvos nenusiima net ir kaitrią dieną, todėl pro šalį praeinantys poilsiautojai dažniausiai mano, kad nuolatinis gatvės muzikantas yra koks nors iš grojimo uždarbiaujantis jaunuolis.
Tačiau akordeonisto amžių išduoda instrumento klavišais lakstančios nejauno žmogaus rankos.
Trumpam nuo grojimo pailsėti sutikęs Peliukas Mikis prisistatė esąs 62 metų palangiškis Antanas. Prieš 18 metų jis su šeima gyventi į Palangą atvyko iš Pasvalio rajono.
„Esu savamokslis muzikantas. Jaunystėje vienas muzikos mokytojas mane kiek pramokė groti iš natų, o po to jau akordeoną tampydavau vienas pats“, – pasakojo savo pavardę atskleisti atsisakęs Antanas.
Kaukė Antanui greitai atsipirko
Jaunystės pomėgį groti akordeonu vyras buvo jau seniai užmiršęs. Nebeturėjo jis ir instrumento. Akordeoną jis prisiminė prieš trejus metus, kai šitaip sumanė per vasarą užsidirbti pinigų.
Nusipirkęs akordeoną jis per kelis mėnesius žiemą namie atnaujino savo įgūdžius, išmoko groti keliolika melodijų.
Tačiau vasarą Antanui pradėjus groti J. Basanavičiaus gatvėje išėjo šnipštas. Per dienų dienas jis tesurinkdavo vos kelis litus, nes mėgėjiškas pagyvenusio vyro grojimas akordeonu poilsiautojų nesudomindavo.
Po pirmosios nesėkmės palangiškis nenuleido rankų ir vienoje teatro rekvizitus gaminančioje įmonėje užsisakė Peliuko Mikio kaukę, ji Antanui kainavo 150 litų.
Kitą vasarą populiaraus animacinio personažo įvaizdis viską pakeitė jau pirmąją savaitę, per tokį laiką Antanas susigrąžino į kaukę investuotus pinigus.
Savo veidą slepia po kauke
„Tapau įdomus ne tik vaikams, bet ir pagyvenusiems žmonėms, kurie sustoja pasiklausyti kadaise buvusių populiarių melodijų“, – savo sėkme džiaugėsi Antanas.
Savo repertuare jis iš viso turi apie 50 melodijų, kurių ištisai grojant pakanka keletai valandų. Kai kada Antanas ir improvizuoja.
Grojant kartu dainuoti palangiškis nebandė: „Menką balsą teturiu, be to, iš po kaukės ne kas ir tesigirdėtų.“
Grodamas jis padaro po kelias trumpas pertraukėles ir pailsina rankas, nes nuo ilgo grojimo paskausta pirštų ir riešų sąnariai.
Akordeonu grojantį Peliuką Mikį labiausiai yra pamėgę vaikai, kurie su juo fotografuojasi. Kai kurie poilsiautojai prašo pasimatuoti jo kaukę ir nusifotografuoti su ja, tačiau Antanas nesileidžia į kalbas ir gatvėje kaukės nė už ką nenusiima.
„Visų pirma, ji pritaikyta mano galvai ir sunkiai nusiima bei užsideda. Be to, noriu išlikti neatpažintas. Tegu visi suka galvą, kaip aš atrodau iš tikrųjų“, – teigė palangiškis.
Apie tai, kad jis groja gatvėje, težino tik Antano šeima – jo žmona ir Palangoje gyvenanti duktė.
Labiausiai palangiškiui patinka groti vėsesnę dieną, tačiau kaukės jis nenusimauna ir svilinant 30 laipsnių karščiui. „Tuomet labai nepatogu: veidu žliaugia prakaitas, o jo nusišluostyti negaliu“, – sako muzikantas.
Su jaunais nekonkuruoja
Gatvėje keletą valandų jis groja dažniausiai po pietų. Iš grojimo per dieną jis vidutiniškai susirenka po 30–40 litų. Vakaro muzikantas nelaukia.
„Tuomet čia tampa labai triukšminga, muziką paleidžia kavinės, aplinkui prisirenka kitų gatvės muzikantų, ir tuomet mano pajamos iš karto sumažėja“, – atviravo Antanas.
Jis pasakojo, kad J. Basanavičiaus gatvėje matęs ir kitų akordeonistų, tačiau muzikos mokyklose besimokantys jaunuoliai taip virtuoziškai virpina instrumentą, tokias sudėtingas melodijas išgroja, kad su jais pasivaržyti Antanas nedrįstų.
Trečiadienį popietę jis gatvėje buvo praleidęs porą valandų. Iš dėžutėje buvusių litų ir centų buvo galima spėti, kad apie 20 litų muzikantas jau yra uždirbęs.
„Mažoka, o vien už sėdėjimą man lito niekas neįmeta“, – tarstelėjo Antanas ir nutraukė pašnekesį, o jo pirštai vėl ėmė bėgioti akordeono klavišais.
