Nepaisant to, kad nuo pirmo Kornelijos Čepytės apsilankymo Japonijoje praėjo jau keli metai, įspūdžiai, kuriuos patyrė per vienerius gyvenimo šioje šalyje metus, tikrai neišblėso.
Tiesa, kiek keista kalbėti apie japonišką kultūrą, vietinių šalies gyventojų ryžtingumą ir konservatyvumą, esant pačioje Vilniaus širdyje, senamiestyje, grojant ne pačių japonų taip mėgstamoms fleitoms ar styginiams instrumentams, o tikrai lietuviškai armonikai. „Tokių melodijų Japonijoje neišgirsi, tačiau būtent todėl Japoniją būtų galima pavadinti kitu pasauliu, kuriame skiriasi viskas – žmonės, maistas, vertybės ir, aišku, muzika“, – pasakojo Kornelija.
Kultūrinio šoko nepatyrė
Nors galimybė išvažiuoti į Japoniją Kornelijai pasitaikė gana netikėtai, šios šalies kultūra mergina domisi jau tikrai ne vienerius metus. Labiausiai ją žavi japonų autorių knygos, piešiniai, grafika ir, žinoma, maistas. Dar būdama mokinė Kornelija svajojo studijuoti orientalistiką. Tuomet jos tėtis pasiūlė pabandyti sudalyvauti „Rotary“ programoje, parašyti motyvacinį laišką ir patekti į tą kultūrinę aplinką, kuria Kornelija taip žavisi.
„Šansų išvažiuoti turėjau labai mažai. Lietuvos „Rotary“ klubo nariai nėra užmezgę jokių glaudžių santykių su Japonija, taigi į motyvacinį laišką daug vilčių nedėjau. Pusmetį nesulaukiau jokio atsakymo. O vieną vakarą grįžau namo ir tėtis pranešė, kad šansų išvažiuoti visgi yra, nes jam buvo paskambinęs programos kuratorius, – pasakoja mergina. – Prieš kelionę pradėjau jaudintis. Juk tai buvo ne turistinė kelionė, o važiavimas gyventi į kitą šalį.“
Pasak Kornelijos, užtenka kelių mėnesių praleistų Japonijoje, kad suprastum, jog ši šalis kitokia, nors iš pirmo žvilgsnio ir primena Europą: „Iš pirmo žvilgsnio Japonija atrodo labai panaši į Europos šalis. Visur tvarkinga, gražu ir modernu. Tik po kiek laiko pamatai, kad ne viskas yra taip gražu. Nepaisant to, kad kultūrinio šoko ir nepatyriau, pastebėjau daugybę dalykų, kurie niekada neleistų pilnai įsilieti į šios šalies gyvenimą.“
Susirasti draugų beveik neįmanoma
Merginos teigimu, tikrasis suvokimas, kas tai yra Japonija, atėjo po maždaug dviejų gyvenimo šioje šalyje mėnesių.
„Pamačiau, kad žmonės čia visai kitokie. Kitoks mąstymas, gyvenimo būdas, skiriasi esminiai požiūriai į gyvenimą. Skambinau mamai ir sakiau, kad gyvenu kitoje planetoje, – prisimena mergina. – Labiausiai nustebino paradoksas, kad būdami tokie konservatyvūs ir oficialūs žmonės, niekuomet nesileidžiantys į jokius asmeniškumus, japonai taip stipriai rūpinasi kolektyvinės dvasios išlaikymu. Jie dievina klubus, grupes. Tačiau tuo pačiu yra didžiuliai individualistai.“
Korneliją taip pat nustebino bendravimas šeimose. Pasak jos, japonai kalba labai oficialiai, o susirasti draugą, su kuriuo galėtum pasikalbėti atvirai, beveik neįmanoma.
„Jie yra labai uždari, net šeimose kalba labai oficialiai, tarkime, kad ir apie orą. Visiškai neliečia jokių asmeniškumų. Šiuo atžvilgiu bendrauti su jais tikrai sunku. Aišku, japonai turi daugybę gerų savybių. Jie stengiasi, kad tu jaustumeisi gerai, bet, deja, nerodo jokio atvirumo“, – įsitikinusi Kornelija.
Geriausia pozicija – stebėtojas
Nepaisant to, kad stebinančių dalykų Japonijoje teko pamatyti išties nemažai, noro ką nors pakeisti merginai nebuvo. „Japonijoje užėmiau stebėtojos poziciją. Tiesiog stebi viską iš šalies ir stengiesi suprasti. Juk kai esi atvažiavęs čia tik laikinai, kam kažką keisti? Galų gale to padaryti net nebūtų įmanoma. Tu atvažiavai į svetimą šalį, todėl tau reikia prisitaikyti prie jos“, – sako Kornelija.
Kornelija pasakoja, kad buvimas Japonijoje daug ko išmokė. Pasak jos, japonams svarbiausia, kad bendraujant nebūtų įžeidžiamas joks žmogus. Prieš ką nors pasakant, reikia gerai pagalvoti. Ir nors atrodytų tokie dalykai yra labai paprasti, tokį bendravimo etiketą galima pastebėti ir valstybiniame lygmenyje. Anot Kornelijos, pagarba kitam žmogui ir sveikas užsispyrimas – didžiausia Japonijos stiprybė.
„Japonai turi tokį žodį „gambate“. Tiesiogiai jo išversti neįmanoma, tačiau jis reiškia tarsi palinkėjimą ar paskatinimą nepasiduoti ir stengtis iš paskutiniųjų jėgų. Kai mato, kad koks nors žmogus labai stengiasi ir jam sunkiai sekasi, vietoje to, kad sakytų, koks tu vargšas, jie sako „gambate“ – tau pavyks“, - pasakoja Kornelija.
Japonų kredo – stengtis iš paskutiniųjų
„Mokykloje, kurioje tuomet mokiausi, kiekvienais metais buvo rengiamas maratonas, kiekvienas moksleivis turėjo nubėgti 10 kilometrų. Nežinia dėl ko: bendruomenės, mokyklos, šeimos ar valstybės“, - prisimena mergina.
„Atrodo, kad visa šalis gyvena tokiu tikslu – reikia kažką dėl kažko daryti. Manau, dėl to Japonija ir yra tokia ekonomiškai stipri šalis“, - įsitikinusi Kornelija.
Nors japonai pasižymi tolerantiškumu, jiems svarbu, kad į šalį atvykęs žmogus kalbėtų jų kalba. Todėl Kornelijai teko ją išmokti.
„Išmokti kalbėti paprasta buitine kalba nėra sunku. Vienerių metų tam tikrai užtenka. Sunkiausia yra skaityti. Net patys japonai su savimi visuomet nešiojasi žodyną. Tačiau gerai išmokti kalbą galima tik per kokius 10 metų. Hieroglifų daugybė – juos įsidėmėti be galo sunku, tačiau verta. Japonai įvertina pastangas, o kai pradedi mokytis kalbėti japoniškai, gyvenimo kokybė labai pagerėja“, - sako Kornelija.
„Aš turėjau tokį mokytoją – amerikietį iš Teksaso. Kiek neįprastos išvaizdos pilnoko sudėjimo vyrukas, kuris dėstė tarptautinį supratingumą. Jis pasakojo, kad jau 5 metus gyvena Japonijoje, tačiau vis dar nesijaučia pilnateisiu šios šalies nariu. Ir žino, kad niekada juo netaps, nes japonams jis visuomet bus tik didelis juodas žmogus. Ko gero, aš negalėčiau gyventi Japonijoje ar kur kitur. Per daug myliu Lietuvą. Manau, kad savoje šalyje nuveikti galima daugiausia“, - įsitikinusi mergina.
Svajonė – knyga
O kad Lietuvoje išties galima daug ką nuveikti, nesunku pastebėti vien paklausius Kornelijos, kuri pasakoja, jog dar mokykloje pradėjo rašyti knygą, kurios, tiesa, nebaigė iki šiol.
„Tikiuosi, kad ją galų gale pabaigsiu. Tačiau kuo toliau, tuo labiau norisi ją keisti. Bijau, kad viską ištrinsiu ir pradėsiu rašyti iš naujo, - juokauja mergina. - Visuomet mylėjau knygas – skaičiau ir tebeskaitau visą gyvenimą. Bet vargu, ar daug šansų parašyti gerą knygą, kai tau tik 20 metų. Tam reikia patirties. Turi būti įsitikinęs, kad tai, ką sakai, yra tiesa. Gal todėl pasaulyje ir nėra labai žymių jaunų rašytojų.“