Patekti prie šalia jūros telkšančio Plazės ežero galima nebent pėsčiomis arba dviračiu – automobilių eismas čia draudžiamas. Tačiau avių banda pajūrio pievose ganosi nevaržomai, netoliese krūmus skabo ožka, mūkia karvės, laigo būrys vištų.
Šis naminių gyvulių ūkis priklauso jaunai porai, vasarą apsigyvenusiai Pajūrio regioniniame parke. Parko vadovų ir atvykėlių norai sutapo – mainais už galimybę laikinai apsigyventi gamtiniame rezervate jaunuoliai pasiryžo padėti gamtininkams išsaugoti vertingas pajūrio pievas. Tam, kad šios neužželtų krūmais ir nežūtų, privalu jas tinkamai prižiūrėti – nereikalingus želdinius kirsti, o pievas šienauti. Tačiau sutvarkyti 80 hektarų vertingiausio ploto brangu ir sudėtinga.
Ganiava padeda saugoti gamtą
Mokslininkai jau seniai įsitikino, jog geriausias būdas išsaugoti natūralią augmeniją – šiuose plotuose ganyti gyvulius. Tačiau pajūryje, kuris patrauklus poilsiui, o ne žemės ūkiui, tai pasirodė tikras iššūkis.
„Pajūris nėra žemdirbių kraštas. Mūsų parko teritorijoje nėra nė vieno ūkininko, kuris augintų avis, karves ar kitus gyvulius. Tad ieškome būdų, kaip prisidėti prie natūralios ganiavos. Džiugu, jog šiemet atsirado savanoriai, kurie nori auginti avis natūralioje aplinkoje ir tuo pačiu prisidėti tvarkant ir išsaugant gamtą“, - teigė Pajūrio regioninio parko direktorius Darius Nicius.
Vilniečiai Ditė Volungevičiūtė ir Egidijus Maciulevičius į Karklę atvyko gegužę. Tam, kad saugomoje teritorijoje pora galėtų įsikurti ir auginti gyvulius, prireikė pusmetį minti valdiškų įstaigų slenksčius ir gauti krūvą leidimų.
Jauni žmonės prisipažino susidūrę su skeptišku, o kartais ir priešišku aplinkinių požiūriu į tai, kuo jie užsiima. „Kai kurie įsitikinę, kad mes ieškome pajūryje sau sklypo, kad galėtume čia turtingai gyventi. Ne visi gali patikėti, jog yra žmonių, kuriems tie dalykai nerūpi“, - atvirai kalbėjo D. Volungevičiūtė.
Pajuto ryšį su gamta
Užsiimti gyvulininkyste porą įkvėpė Kaukazo tautų, indėnų, klajoklių genčių patirtis ir gyvenimo filosofija. „Tarkime, indėnai ką nors darydami nuolat galvodavo, kaip gyvens dar penkios kartos po jų, o mes juk net apie savo ateitį negalvojame“, - destruktyvia ir vartotojiška šių dienų kultūra baisėjosi jaunuoliai.
Jie vylėsi savo pavyzdžiu užkrėsti ir daugiau žmonių imtis natūralios gyvulininkystės. Anot jų, svarbu ne tik gyvulius laiku pašerti ir prižiūrėti, bet ir kartu su jais būti. Taip stiprėja žmogaus ryšys su gamta, tokioje aplinkoje gyvenantis žmogus tampa sveikesnis, keičiasi jo vertybės, sieloje atsiranda daugiau harmonijos ir ramybės. To šiuolaikiniam žmogui, E. Maciulevičiaus manymu, dabar labiausiai trūksta.
Pora augina 14 avių, dvi karves, ožką, šunį ir kelias vištas. Tačiau tam, kad galėtų pramisti patys ir išlaikyti visą ūkį, reikėtų bent keturiskart didesnės avių bandos. Keturias avis kasmet reikia paskersti vien dėl šuns. Mėsą šeimininkai džiovina, vytina, rūko. Taip pat maitinasi nuosavų vištų kiaušiniais, karvės pieno produktais, ant laužo verda čia pat pievose surinktų žolelių arbatą.
„Daug kas įsivaizduoja, kad ganyti gyvulius reiškia drybsoti pievoje prieš saulę. Tai sunkus darbas, reikalaujantis daug kantrybės ir fizinių jėgų“, - aiškino piemenimis save vadinantys jaunuoliai.
Vandenį semia iš šaltinių
Avių bandą pora išgena saulei tekant. Apie pietus nusiganę gyvuliai pargenami ir suvaromi į po medžiais sukaltą kilnojamą aptvarą – čia kelias valandas avys ilsisi. Nuo jų nė per žingsnį neatsitraukia didžiulis baltas šuo - Podhalės aviganis.
Kol gyvuliai ilsisi garde, jų šeimininkai turi suspėti ir pailsėti, ir pasigaminti valgį. Tai užtrunka ilgiau nei galima pamanyti. Jeigu lauke lyja, tenka apie valandą kurti laužą. „Tokią dieną valgį gaminame apie keturias valandas – reikia apsišarvuoti kantrybe“, - šyptelėjo D. Volungevičiūtė. Kai lyja, tenka kęsti ir daugiau nepatogumų – pro indėniškos tipi palapinės viršų ima sunktis ir į vidų varvėti vanduo. Neseniai pora išsigydė erkinį encefalitą – dėl šios pavojingos ligos, kurią platina užsikrėtusios erkės, Ditei teko gultis į ligoninę.
Tačiau tokių rūpesčių jaunuoliai nesureikšmina. Kur kas rimtesnė problema jų stovykloje – geriamojo vandens trūkumas. Jį maistui tenka rinkti iš pajūrio skardžiuose tekančių šaltinių. Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios jauni žmonės kitą vasarą į Karklę gali nebegrįžti.
Laisvė svarbiau už pinigus
Pajūrio regioniniame parke esantis Plazės ežero gamtinis rezervatas – išskirtinė vieta. Čia stovyklauti ir maudytis draudžiama, tad žmonių užklysta nedaug. Tarp miško ir paplūdimio driekiasi žydinčios pievos, už kurių matyti Karklės skardis, nuolat girdėti jūros ošimas.
Nors vieta nuošali ir akylai saugoma, anot naujakurių, čia nėra taip ramu ir saugu, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ramybę neretai drumsčia į rezervato teritoriją atvykę poilsiautojai, kurie pažeisdami čia galiojančias griežtas taisykles triukšmauja, baido gyvulius.
Tačiau nepaisant sunkumų D. Volungevičiūtė ir E. Maciulevičius nežada atsisakyti daugeliui neįprasto gyvenimo būdo. Dėl to jie atsisakė ankstesnių planų ir liko ne visai suprasti artimiausių žmonių. Ditė Vilniuje baigė verslo vadybos studijas, Egidijus – agronomiją. Bet, regis, nė vienas neketina dirbti pagal specialybę. Jauniems žmonėms už pelningą darbą ir socialinį statusą daug svarbiau asmeninė laisvė ir galimybė gyventi taip, kaip nori. Savo dabartinę veiklą jie vadina misija, nes gyvendami trokšta padėti išsaugoti mus supančią gamtą. Jaunuoliams mažai rūpi, jei kas nors juos vadina keistuoliais – pora nežiūri televizijos, neklauso radijo, o internetu naudojasi retai. Vienintelės šiuolaikinio gyvenimo priemonės, be kurių vis dar neapsieina – mobilusis telefonas ir senutėlis „VW Golf“ markės automobilis.
Darius Nicius, Pajūrio regioninio parko direktorius:
Prieš dešimtmetį dar vyravo nuostata, kad gamtiniame rezervate jokia veikla negalima, tačiau vėliau mokslininkai įsitikino, kad tam tikra priežiūra reikalinga, nes palikus didelius plotus tiesiog egzistuoti, ilgainiui gali sunykti retos čia saugomos gyvūnų ir augalų rūšys. Mūsų parke botaniniu požiūriu vertingiausi augalai – pajūrinės smiltlendrės, tačiau pamatėme, kad jas baigia užgožti želiantys krūmai. Natūraliausias būdas jas išsaugoti – ne kirsti krūmus, o leisti laisvai ganytis gyvuliams – avims ir ožkoms. Šį būdą kartą jau išbandėme – prieš penkerius metus ES projekto lėšomis įsigijome 20 avių, kurias leidome ganyti vietos ūkininkui. Tačiau turėjome problemų dėl gyvulių saugumo. Kažkas pasivažinėjo keturračiu ir avis išbaidė – vienos nubėgo į Palangą, kitos atsidūrė Šventojoje. Dar kelias papjovė atsibastę šunys.
