Jaunius suprato, jog šįkart kalnuose neteks ramiai pasivaikščioti miško takeliais: „Jau pirmą dieną mus pasitiko Slovakų rojumi vadinama trasa, kuria ėjome apie 6 kilometrus. Iš pradžių teko eiti virš kalnų upelio paguldytų kopėčių skersiniais, kurie buvo šlapi ir slidūs, o laikytis nebuvo už ko“. Su aukščio baime Jauniui teko susidurti ir kopiant į kelių dešimčių metrų aukštį kopėčiomis, pritvirtintomis prie uolos šalia šniokščiančio krioklio. Anot Jauniaus, taip kopiama tol, kol pasiekiamos kitos vadinamosios kopėčios. Taip bekopdami jie pasiekė 2 kilometrų aukštį.
Kitas dienas kriminalinių naujienų apžvalgos vedėjo laukė naujos trasos – kelionės akmenų briaunomis, šalia esant aukštam skardžiui, iš kurio po kojomis matėsi tik eglių viršūnės ir pasakiškais gražūs slėniai tolumoje.
„Kartą yra tekę lipti gaisrininkų kopėčiomis, kojos buvo kaip švininės“, - sako J. Matonis. Jis prisipažįsta: „Panašiai jaučiausi ir su žmona užlipęs į Didžiąją Defanso arką Paryžiuje. Apžvalgos aikštelėje negalėjau prisiversti pažiūrėti žemyn ir nufilmuoti miesto panoramos. Tai padarė žmona“, - juokiasi. Su savimi Jauniui teko kovoti, kai prieš keletą metų Žemuosiuose Tatruose šventė Naujuosius metus ir keltuvu pakilo į aukščiausią viršukalnę: „Apėmė paniška baimė, sėdėjau čigoniškoje smuklėje, gėriau arbatą su romu ir neprisiverčiau lipti žemyn“, - pasakoja jis.
Tačiau šįkart viskas baigėsi kitaip. Šioje kelionėje ekstremalią trasą įveikęs J. Matonis įsitikino, kad galų gale aukščio baimės atsikratė ir netgi pradėjo jausti potraukį kitiems ekstremaliems išbandymams: „Trasos pabaigoje save įtikinėjau, jog galiu dar daugiau, kol ją įveikiau ir supratau, kad daugiau nebebijau“. Savo asmenine pergale besidžiaugdamas Jaunius Matonis patikina – naujų ekstremalių planų jis tikrai turi.
