Pradžioje keliaudavau į artimesnes šalis, gyvendavau viešbučiuose ir lyg pro rakto skylutę pažindavau kultūrą. Po kiek laiko įgavau drąsos, patirties ir visais įmanomais būdais stengiuosi giliau pažinti visuomenę, todėl keliauju pakeleivingomis mašinomis, būnu svečias namuose pas turtingiausius miestų ir vargiausius kaimų žmones.
Keliavimas iš hobio po žingsnelį pavirto profesija. Tuo metu gyvenau Kopenhagoje, dirbau informatikos inžinieriumi saugiame ir patogiame biure. Klibėjo mintis, kad reikia nebelaukti ir gaudyti savo svajonę – pamatyti pasaulį. Dabar kiekvieną dieną keliuosi su saule, gilinuosi į kultūrą, papročius ir daug klausinėju. O informatika liko kaip hobis ir proto mankšta, kuri leidžia užsidirbti vandeniui, duonai kasdieninei, vizoms ir lėktuvo bilietams.
2013 m. gegužę iškeliavau ir pasaulio, jo žmonių, kultūrų, išminties, kalbų pažinimui skirsiu 3 metus. Tai tarsi gyvenimo universitetas, kuriame mokomasi ne teoriškai, o praktiškai.
Prasklaidysiu bent dalelę miglos ir papasakosiu, kaipgi gyvena žmonės Mozambike, kuriame keliavau 7 savaites ir nuvažiavau kiek daugiau negu 7000 km.
Mozambikas – šalis pietų Afrikoje, 12 kartų didesnė už Lietuvą. Šalis turi 21 milijoną gyventojų ir 6942 kilometrų krantą su Indijos vandenynu. Oficiali kalba portugalų, o iš viso randamos 43 skirtingos kalbos.
Ekonomiškai šalis viena iš skurdžiausių pasaulyje. Mobilųjį telefoną turi kas trečias šalies gyventojas. Ir tik 1 iš 30 žmonių turi prieigą prie interneto. Lietuva turi netgi 11 kartų daugiau kilometrų asfaltuoto kelio ir tai neskaičiuojant labai skirtingo šalies ploto. Vidutinis lietuvis suvartoja 7 kartus daugiau elektros negu vidutinis mozambikietis, kuris už uždirbtus pinigus gali nusipirkti 15 kartų mažiau negu mūsų šalies gyventojas.
Kaip mozambikiečiai žino laiką?
Dauguma mozambikiečių laikrodžių nenešioja, o jeigu ir turi, tai dažniausiai tik kaip aksesuarą, lygiai taip pat, kaip mūsų kraštų žmonės nešioja apyrankes. Jiems nėra būtina žinoti tikslaus laiko, o apytikriai gali jį nesunkiai sužinoti iš saulės. Jie nustebo, kai pasakiau, kad Lietuvoje žiemą dienos ilgis būna 8 valandos, o vasara kartais – iki 17 valandų.
Jiems kartais mes atrodome kaip robotai, pabundantys, dirbantys, valgantys pagal laikrodį. O mums atrodo keista, kad žmogus gali neateiti į darbą visad tuo pačiu metu, kad gali pramiegoti jį ir niekam tai neatrodys nepriimtina.
Mozambike, o ypač šiaurinėje dalyje nėra tokio didelio skirtumo tarp vasaros ir žiemos, ir tai tik keletas valandų. Todėl nesunkiai organizmas pripranta prie saulės ritmo.
Kaip žmonės leidžia vakarus?
Žmonės čia linkę vakarus leisti kieme prie namų, sėdėti, sulaukti užeinančių kaimynų, šnekučiuotis su jais ir kartu valgyti po atviru dangumi. Mažesniuose kaimeliuose elektros nėra, todėl vienintelė šviesa yra mėnulio. Ypatingiems atvejams žmonės turi kišeninius prožektorius, kad galėtų pasišviesti.
Pasibaigus visoms pokalbio temoms, žmonės klausosi gamtos garsų ar žiūri į žvaigždes. Niekas niekur nesiskubina. Jeigu kolektyvas yra jaunesnis, tai būtinai atsiras žmogus, turintis telefoną ar baterijomis veikianti radiją, magnetofoną, tada žmonės viską užsimiršę pradės šokti, dainuoti.
Vakarienė – svarbiausias dienos valgis. Ji valgoma pora valandų po saulėlydžio. Vakarienė gaminama po atviru dangumi, taip visi šeimos nariai būna visi kartu ir bent savo žvilgsniais padeda gaminti. Krosnelės suvirintos, pirmame aukšte anglys dega, o antrame – puodas ar keptuvė. O kai vakarienė paruošta, valgo visi kartu nekalbėdami. Jeigu kaimelyje yra žmonių, kurie yra senesni ar vienišesni, tai jiems jau pagamintą maistą atneš kaimynas.
Praėjus dar porai valandų ir šeimininkui pradėjus žiovauti, svečiai mandagiai atsisveikina ir visi eina gultis
Kokia trumpų pašnekesių tema Mozambike?
Europoje, kai neturime ką daugiau pasakyti, kalbame apie orą. O juk jis kasdien vis kitoks, tai lyja, tai sninga, tai debesuota, tai per karšta, tai vėjuota ir taip be galo, be krašto. Ir todėl ypač įdomu buvo sužinoti, apie ką žmonės šneka Mozambike, kuriame pusę metų saulė šviečia, o kitą smarkiai lyja.
Padariau didesnę ar mažesnę apklausą, ir atsakymas buvo vienareikšmiškas – apie pinigus ir skurdą. Gana normalu būtų pašnekesį su pažįstamu pradėti taip: „Nėra pinigų, oi kaip nėra pinigų.“ Tačiau visa tai yra svetima europiečiui turistui. Kartais jį glumina nuolat girdimos vietinių frazės: „Oi neturiu pinigų, gal gali duoti šiek tiek, kad nusipirkčiau?..“
Kaip žmonės sveikinasi?
Jeigu žmogus mozambikiečiui yra mažiau pažįstamas, tačiau nori jį užkalbinti, tai pasako žodinę frazę: „Ar tau viskas gerai?“ Pradžioje tai šiek tiek šokiravo, nes tokį klausimą Europoje galima išgirsti tik ligoninėse arba prieš pat kelione į jas. Bet po kurio laiko ir keliolikos tokių klausimų supratau, kad tai yra normalu. Tada geriausias atsakymas, kurį nusižiūrėjau iš vietinių: „Taip, viskas gerai“ ir dešinės rankos nykščio pakėlimas, beje, vidinė jo dalis turi būti nutaikyta į žmogų, kuriam atsakai. Visa tai darant reikia plačiai šypsotis.
Jeigu žmogus jau geriau pažįstamas arba nori toks būti, tai jis paduoda ranką. Ir čia vėl reikėjo pasitreniruoti. Lietuvoje priimtinas rankos paspaudimas, o čia mažas žaidimas su pirštais. Mozambikiečiai nestipriai paspaudžia rankas, paskui atleidžia, kad atsirastų bent centimetro tarpas tarp delnų. Taip lyg paspausdami keturis pirštus. Tada vėl paspaudžia, ir taip kartoja iš viso 3 kartus. Dažnai kiekviena bendrija, draugija, provincija turi savo rankų spaudimo technikas. Visais atvejais didelė šypsena yra labiau negu privaloma.
Kitoje dalyje sužinosite, kodėl mozambikiečiai nesinaudoja Vakarų medicina, kiek vaikų turi, kodėl vyrai vaikšto susikabinę už rankučių ir kokie tabu vyrauja gentyse.
