Menas Venecijos bienalėje visur, o ekspozicijų – begalė. Tačiau pagrindiniai taškai aiškūs: Džardinio (Giardini) parkas ir buvusi karinio laivyno bazė „Arsenale”. Kiekvienam jų skiriame po dieną.
Parodoms skiriame penkias dienas, tačiau tik pradėjusios jose lankytis suprantame, kad visko apžiūrėti neįmanoma, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Stilius“.
Likusiu laiku noriu apžiūrėti keletą ekspozicijų kitose Venecijos vietose. Lieka tik tinkamai susidėlioti maršrutą.
Juokiuosi pati sau – ryte jaučiuosi taip, lyg būčiau atsikėlusi keliauti į darbą. Skanūs pusryčiai, kava (tai labiau kvepia atostogomis!), ir jau dešimtą valandą ryto stoviu prie ekspozicijos.
* * *
Lekiu per sales spragsėdama fotoaparatu, dar spėju perskaityti pagrindines meno kūrinių idėjas. Pietauju stabtelėjusi kur nors pakeliui – turiu paruoštą dienos davinuką.
Dėl šių davinukų kelionę pusiau rimtai, pusiau juokaudamos vadinome kulinarine. Apie vietos greitąjį maistą turime griežtą nuomonę, o ieškoti šeimos restoranėlių, kur galėtume pasimėgauti maistu, neturime laiko.
Todėl nesigadindamos skrandžio ir juolab nuotaikos nusprendėme iš vietos turguje pirktų šviežių gėrybių kasdien kiekviena ruošti savo firminius patiekalus, kuriuos ir nešimės pietums.
Kone kiekvienas rytas prasidėjo nuo daržovių ir žuvų turgaus. Patiekalai netradiciniai, egzotiški. Gal todėl kelionei einant į pabaigą pagaunu save tyliai svajojančią apie lietuviškus patiekalus. Karšta Venecija, ketvirtadienis, šaltibarščiai?
* * *
Kiekvieną dieną po pietų išsenka jėgos. Vietos žmonėms – siesta, mums – ne. Plano nekeičiame, kad ir kaip sunku. Žinome, kad suradusios dar vieną ekspoziciją rasime ir vėsą. Šeštą valandą vakaro uždaromos beveik visos galerijos.
Namo bandome nusigauti tiesiausiu keliu. Tačiau juk mes – moterys! Planus šauti tiesiai į namus sugriauna jau pirmoji rankinių parduotuvė.
Čia manęs laukia nusivylimas: ir vėl viskas aišku, nieko nauja.
„Ko tikėtis, juk viskas skirta turistams, išskirtinio skonio klientams nėra ką pirkti”, – tyliai sau pagalvoju.
O taip norisi įsigyti ką nors Venecijoje! Akį pamalonina tik garsių dizainerių parduotuvių vitrinos. Tai ne ta kelionė, ne tas miestas!
* * *
Nesinervinu. Rinkos tyrimus pasidarysiu kitur. Kojos patinusios, jėgų – nulis. Vakarienė. Taip skanu, visos persivalgome. Atsipalaiduojame. Ir prasideda. Tai neišvengiama.
O kada daugiau ir kur daugiau būrelis moterų galės išsikalbėti apie savo gyvenimus ir išgyvenimus? Gali pasakoti ir klausyti. Gali nepasakoti ir negirdėti. Visoms gerai.
Kartais natūraliai pasiskirstome į grupeles. Pokalbių temos skiriasi. Gali rinktis – dienos apibendrinimas, kas vyksta dailės srityje, kas paliko didžiausią įspūdį arba kiti žemiškesni moteriški reikalai.
Jei dar yra jėgų, laukia naktinė Venecija. Tada gera, vėsu, tuščia, tylu. Naktis šilta. Ir taip visada Venecijoje.
* * *
Šiuolaikinio meno bienalė Venecijoje – viso pasaulio prisistatymas. Kas vyksta, kas aktualu, kas nauja. Kiekvieną kartą kurios nors temos kartojasi, tik pateikiamos kitaip – juk ir mene atsiranda naujausių technologijų.
Įprastai dauguma eksponatų sukelia daugybę emocijų. Šį kartą jų buvo mažiau. Aprašyti, kas šiandien vyksta meno srityje, – menotyrininkų darbas. Tai, ką jaučiu, – tik mano įspūdžiai.
Stengiuosi likti ištikima sau, todėl tai, ką patyriau, išgyvenau ir atradau, vertinu per savo prizmę. Tai – asmeniška. Tačiau kiekvieną kartą palieka žymę, kuri kaip nors vėliau nugula ir mano pačios kūryboje.
Tikiu, kad kiekvienas kūrėjas persijoja per save išgyventas emocijas ir regėtus vaizdinius. Ir pasidaro išvadas. Aš noriu kurti.
