Čia, Novy Sviato gatvės (ulica Nowy Swiat), Ujazdovskų (aleje Ujazdowskie) ir Jeruzalės (al. Jerozolomiskie) alėjų sankirtoje netikėtai išaugusi palmė (plastikinė) atvykėliams byloja apie mieste įvykusią esminę kultūrinio bei dvasinio klimato kaitą.
Nesvarbu, kur būčiau apsistojęs Lenkijos sostinėje, nepraleidžiu progos pereiti Novy Sviato, Krokuvos Priemiesčio (Krakowskie Przedmescie) gatvėmis senamiesčio link. Čia amžinai judru, veikia gausybė kavinių bei restoranų – tiek dieną, tiek naktį.
Taip pat ne mažiau gyva yra Foksalio (ul. Foksal) gatvelė, kurią esu pamėgęs nuo karinės padėties, kuri tęsėsi nuo 1981-ųjų gruodžio iki 1983-iųjų liepos, laikų.
Jei noriu nesveikai pavalgyti ir pasiryžtu išgerti alaus, kulniuoju į Maršalkovskos gatvę (ul. Marszalkowska), kurioje įsikūrusi kavinė „Pas Šveiką“. Šioje sausakimšoje įstaigoje renkuosi patiekalą už 60 zlotų (apie 48 litus), kurio prisišveisti užtenka keturiems žmonėms, nors parašyta, kad skirtas dviem.
Lankausi Varšuvoje beveik trisdešimt metų, per tą laiką kito ne tik mano pomėgiai, bet ir poreikiai šiame mieste.
Anksčiau aikčiodavau dėl knygų įvairovės knygynuose, o dabar laisvalaikiu mieliau einu į prašmatnų zoologijos sodą, esantį kitapus Vyslos upės.
Vienas stipresnių įspūdžių – Varšuvoje esantis interaktyvusis lenkų pianisto ir kompozitoriaus Fryderyko Chopino muziejus, kurį atvykėliams tiesiog būtina aplankyti.
Taip pat verta pamatyti po Antrojo pasaulinio karo atstatytus Karaliaus rūmus, šiuo metu remontuojamą Varšuvos nacionalinę galeriją „Zachęta“ – joje 1922 metais buvo nušautas pirmasis Lenkijos prezidentas Gabrielius Narutavičius, gimęs Lietuvoje.
Iš naujesnių kultūros įstaigų patarčiau pamatyti trečią pasaulyje pagal dydį neseniai atvėrusį duris Lenkijos žydų istorijos muziejų. Visko nesuminėsi, Varšuva didelė, o svarbiausia – niekada nemiega.