Nors Goda neįsivaizduoja išvykos, kurioje pačiam nieko nereikia daryti - nereikia ieškotis maisto arba nakvynės, vietos palapynei, vis tiek gyvenimas minant pedalus jai atrodo paprastesnis nei tas, kurį gyvena dabar. „Kai viskas paruošta – nuobodu", - prisipažįsta ji. Nors Taikos žygis buvo skirtas trečiojo tūkstantmečio pradžiai paminėti, įspūdžiai į kygą „Ir aš buvau Afrikoje" sugulė tik dabar.
- Goda, žmonės, kurie atlieka kokius nors žygdarbius, didelius darbus dažnai mums atrodo kitokie negu mes visi. Kas jūsų tėvai, kaip ir ko jie jus mokė, kad išdrįsote pasiryžti tokiam iššūkiui – apvažiuoti pasaulį dviračiu?
- Mano tėvai - fizikai, mama dirbo tuomečiame Puslaidininkių institute, tėvelis – Fizikos institute. Gyveno jie vienas šalia kito, tad tėtis būsimą žmoną mergino tokiu būdu – rytą pabėgiojęs priskindavo jai gėlių ir perduodavo pro langą arba palikdavo orlaidėje. Nežinau, ar tai kas ypatinga. Šeima mūsų irgi tokia kaip visos, gal tik skyrėmės tuo, kad buvome penki vaikai.
Mūsų šeima visada vakarieniaudavo kartu, kiekvienas turėjome savo vietą prie stalo. Vakarienė su šeima buvo ir pareiga, ir privilegija. Tik dėl labai rimtos priežasties galėdavai praleisti šeimos vakarienę. Tėtis labai mėgdavo meistrauti, buvo padaręs didžiules šeimos roges. Niekas neturėjo tokių rogių, į kurias galėdavo susėsti aštuoni žmonės. Jų pagrindas buvo – senos, tvirtos, plačios tėvelio slidės. Kai išeidavome visa šeima, praeiviai negalėdavo atitraukti akių.
Tėtis mėgdavo meistrauti iš medžio ir pridroždavo pilną virtuvę, tad mamai tekdavo suktis tarp drožlių. Niekas dėl to nebumbėjo ir neprotestavo – visi žinojo tėvo griežtumą ir tai, kad prieš jį nevalia kelti balso. Dėmesio mūsų šeimai netrūkdavo ir kelionėse, kai visi susiruošdavome į iškylas miške ar visa didelė šeima važiuodavome atostogauti į Krymą.
- Tai gal mokykloje buvote kokia spartuolė, aktyvistė?
- Mokykla man – blanki vieta. Lankiau Vilniaus 22-ąją vidurinę mokyklą. Mūsų auklėtoja mokykloje buvau tyli pelė, vidutinybė. Mano gyvenime buvo daug vienatvės, iš mokyklos grįždavau viena. Kai visi bėgdavo iš pamokų, aš nebėgdavau.
Nesuprasdavau, kaip taip galima elgtis, nes buvau išmuštruota tėvo elgtis padoriai ir nemeluoti. Ir dabar turiu tą pačią problemą, nors ji jau kiek suminkštėjusi.
Iš mokslų geriausiai sekėsi anglų kalba, nes jos laisvu laiku mokė tėvelis. Žinoma, vaikystėje man tai nepatiko. Daug kas stebisi, kad sovietmečiu, kai beveik niekas negalėjo išvažiuoti į užsienį, tėtis puikiai kalbėjo angliškai ir to mokė mus. Manau, tai daryti jį įkvėpė kaimynų žydų šeima, kurie buvo išsilavinę, išprusę. Tėvas dėjo pastangas, kad ir mes bent šiek tiek būtume į juos panašūs. Ir jis neklydo.
- Kaip įmanoma nei iš šio, nei iš to imti ir susiruošti kelionei dviračiu aplink pasaulį? Kas jus ten vijo?
- Sužinojau apie žygį perskaičiusi žinutę laikraštyje, kad ieškoma moteris keliauti dviračiais aplink pasaulį. Kelionė tęsėsi pusantrų metų. Žygiui ruošėmės dvejus metus. Pirminė idėja priklausė italams, paskui ją perėmė amerikiečiai. Jie pasiūlė, kad būtų po du atstovus iš kiekvienos šalies, susidarytų apie 500 žmonių grupė. Pradžioje buvo manyta apvažiuoti 70 šalių, galiausiai liko 45, mes, lietuviai, taip pakoregavome žygio maršrutą, kad būtų įtraukta ir Lietuva.
- Kuri šalis ar žemynas jums labiausiai įsirėžė į atmintį? Kodėl?
- Afrika. Todėl ir knygos pavadinime, kurią rašiau penkerius metus grįžusi iš žygio (nors išleista tik pernai), yra žodis Afrika. Savo knygos pavadinimu tarsi atsakiau mano mėgiamos rašytojos Karenos Blixsen knygai „Iš Afrikos“. Labai pavydėjau jai ir pati norėjau pamatyti tai, ką matė ir savo knygoje aprašė ji.
Juodasis žemynas ir jo žmonės mane pakerėjo, aš juos įsimylėjau. Trumpai turėjau net savo trobelę po mangu. Buvo pavasaris, kai atvykau. Šis mangas visuomet mesdavo gelstančius lapus, taip apsivalydamas, nes žaliuodavo visus metus.
Taip buvo ir anuomet, kai įėjau pro vartelius. Tarp medžių ant ilgos virvės plazdeno vienišas užmirštas drabužis. Tai buvo mano namai Afrikoje, Dakare. Po mangu. Afriką buvau taip įsimylėjusi, kad ketinau ten po žygio grįžti ir dirbti mokytoja, net buvau tėvų paprašiusi išsiųsti mano diplomo nuorašą. Ir grįžau į Dakarą. Grįžau tam, kad suprasčiau, jog mano vieta ne ten.
- Ar pakartotumėte kelionę, žinodama, kokie dideli išbandymai laukia? Ką jums ši kelionė davė? Ko pamokė?
-- Ne, niekada nebekartočiau tokios kelionės. Iškeliavau ne tik dėl oficialios priežasties – Taikos žygio, bet ir dėl asmeninių dalykų – ieškodama savęs ir savo kelio. Dirbau tuomet Vyriausybėje, verčiau įvairius dokumentus, tas darbas man buvo nuobodus. Žygis buvo priežastis mesti įgrisusią darbo rutiną ir niekada nebedirbti ten, kur nuobodu, nors daug kam tai gali atrodyti prestižinė darbo vieta.
Iš kelionės parsivežiau jausmą ir žinojimą - nėra kelio į laimę, nes pats kelias yra laimė. Žygis man leido suprasti, kaip svarbu yra bendruomeniškumas, pagalba vienas kitam, pakantumas tada, kai ir pačiam būna labai sunku, draugo palaikymas. Tik iš tolo geriausiai gali įvertinti, kokia brangi iš tiesų tau yra tėvynė, šeima, visi artimieji.
Mano tėvai siuntė savo paskutinius, juodai dienai taupytus pinigėlius, kai nebeturėdavau už ką keliauti toliau. Pačiose netikėčiausiose ir įspūdingiausiose pasaulio vietose staiga iškildavo įvairiausi su namais, tėvais susiję prisiminimai – mamos kepami kūčiukai ir jų kvapas, įvairūs šeimos ritualai, ausyse skambėdavo jų pasakyti žodžiai. Kartais tenka apvažiuoti pasaulį, kad visą tai įvertintum.
- Kokį didžiausią išbandymą kelionėje teko patirti? Gal pačiai buvo kilęs pavojus?
- Kelionėje buvo daug sunkių ir ekstremalių išbandymų – dažnai buvome alkani arba valgėme kas pakliuvo, miegodavome ten, kur rasdavome nakvynę, – paplūdimyje prie jūros, gaisrinėje ant grindų, bažnyčiose, gerų žmonių namuose, buvome pakliuvę į avariją, mus ne kartą apvogė, Afrikoje, lyjant lietui, ant manęs vos neužgriuvo pastatas.
Bet didžiausias išbandymas mūsų laukė kelionei artėjant į pabaigą. Indijoje iškrito iš traukinio ir žuvo mūsų draugas perujietis Valteris Ramonas. Jo žūtis sukrėtė, mums plyšo iš skausmo širdis, net galvojome nebetęsti žygio. Bet kremavę Valterį, dalį jo pelenų išsiuntę tėvams į Limą, o kitą dalį paėmę su savimi, nusprendėme pasiekti tikslą – Japoniją ir nuvežti žiupsnelį draugo pelenų iki mūsų visų siekto tikslo.
Visa kelionė - dieną svilinant saulei, naktį šviečiant mėnuliui, į aukštus kalnus minant dviratį, kuris apkabinėtas sunkiais nešuliais su būtiniausiais daiktais - buvo vienas didžiulis ilgas išbandymas. Kelios minutės poilsio atsigulus kokiame nors tualete ant vėsių plytelių grindų prilygo prašmatniausiam SPA.
- Ar ekstremalūs nuotykiai tęsiasi? Ar ieškote naujų išbandymų?
- Tai buvo pati ekstremaliausia mano kelionė. Iki šiol nesiskiriu su savo geriausiu draugu – dviračiu, kuris mane nuneša ten, kur aš noriu. Vasarą dažnai išsiruošiu į dviračių žygius po Lietuvą, Europą. Praėjusią vasarą dviratį su bendraminčiais myniau Norvegijoje, Lenkijoje, bet tai darau tik savo malonumui.
- Ar esate keliavusi į pažintinę ar poilsio kelionę, kur viskuo pasirūpinta iš anksto – viešbučiu, gidu, maistu?
- Neįsivaizduoju kelionės, kurioje pačiam nieko nereikia daryti, ieškotis maisto arba nakvynės, vietos palapynei. Kai viskas paruošta – nuobodu. Nemėgstu ilgų pasakojimų apie architektūrą, ilgų istorinių peripetijų, imu žiovauti ir dairytis į šonus. Norisi veiksmo – ieškoti ir atrasti.
- Kokią kelionę rinktumėtės dabar?
- Tik tokią, kuri reikalauja pastangų. Ir ilgesnę, trunkančią mėnesį, tris ar dar ilgiau. Niekada nebūnu tokia sveika, energinga ir stipri, kaip mindama pedalus. Toks gyvenimas – kelis kart paprastesnis nei tas, kurį gyvenu dabar. Visus daiktelius vežiesi su savimi, o problemos ir rūpesčiai lieka už nugaros. Gamtoje miegu gerai ir apetitas puikus, svoris nukrenta. Galiu skristi!