„Į Bankoką – per 40 dienų“. Taip S.Paukštys pavadino knygą, į kurią sugulė įspūdžiai iš kelionės į Rytų šalis su motociklininkų kompanija.
- Kaip jūs, fotomenininkas, patekote į šią avantiūrą?
- Tai, kaip turbūt pasakytų mano draugas šokoladininkas Algimantas, įvairių atsitiktinumų persipynimas. Kai prieš kelerius metus Baltimorėje atidenginėjome paminklą muzikantui Frankui Zappai, į JAV vykome kartu su tuometiniu Vilniaus meru Viliumi Navicku.
Po kelionės susidraugavome – kviesdavau jį į parodų atidarymus ir visokias atrakcijas, kartais ir alaus išgerdavome. Kai užpernai Vilius su draugais motociklais nuvažiavo devynis tūkstančius kilometrų Čilės ir Argentinos keliais, pasakiau jam, kad tokias keliones reikia fiksuoti, aprašyti – žodžiu, įamžinti. O kai Vilius pradėjo planuoti kelionę per Kiniją, matyt, prisiminė mano šnekas ir pasiūlė dalyvauti. Aišku, aš sutikau, nes juk tokia galimybė pasitaiko itin retai.
- Ar iki kelionės turėjote motociklininko patirties?
- Motociklininko patirties neturėjau jokios. Motociklo vairuoti apskritai nemoku. Motociklu buvau vėžinamas keleivio vietoje vos kelis kartus per visą savo gyvenimą. Kelionėje važiavau automobiliu, priklausiau ekspedicijos techninei komandai.
Kelis kartus mane vežiojo Vilius, na o Laose už motociklų sporto meistro Balio Bardausko nugaros nulėkiau gal kokį šimtą kilometrų. Gavau griežtų pamokų – kaip laikyti kojas važiuojant, kaip lenktis darant posūkį ir kaip nulipti nuo motociklo. Tai dabar jau mano patirtis gerokai didesnė. - Kokie darbai ir mintys užgulė ruošiantis kelionei?
- Kelionė atrodė tokia nereali, kad beveik iki paskutinės akimirkos sunku buvo patikėti, kad išvyksime į tokias tolybes. Susitariau su rėmėjais, kad man paskolins vaizdo kamerą, o giminaitis sutiko paskolinti kompaktišką fotoaparatą.
Mano „Fototeatro“ studijos darbai nenutrūko iki pat išvykimo, todėl per daug laiko kokiems nors planavimams neturėjau. Taigi išvykau į kelionę beveik nesiruošęs. Tad ir čia jau turėsiu patirties. Jei dar kada nors teks panašiai keliauti – žinosiu, ką ir kaip daryti, o ko nedaryti.
- Ar buvo akimirkų, kai gailėjotės, kad sutikote vykti?
- Nesigailėjau nė akimirkos. Įspūdžių, keistenybių, vaizdų ir nuotykių buvo tiek daug ir tokiu intensyvumu, kad net nebuvo kada galvoti – gailiesi ar nesigaili, kad visame šiame sūkuryje dalyvauji. Tai taip skyrėsiu nuo kasdienybės, prie kurios buvau pripratęs Vilniuje, kad atrodė kaip magija. Taigi tik džiaugiausi, kad dalyvauju kelionėje nuo pirmos iki paskutinės akimirkos. - Kuri šalis ar vieta padarė didžiausią įspūdį ir kur norėtumėte sugrįžti?
- Tokių vietų daugybė. Tiesiog pakerėjo Langmusi miesto šventyklomis nusėtas kalno šlaitas – šventyklos auksu spindinčiais stogais, už jų kalnai – tikrai kažkokia virpanti Tibeto dvasia.
Išsižioję stebėjome kalnų slėnius, išraižytus arbatų plantacijų terasomis Pietų Kinijoje. Laose užbūrė džiunglių žaluma, o Mekongo upės galybė ir budistų šventyklos, apipintos vijokliais Luang Prabango mieste, dar ir dabar sapnuojasi.
Mielai apsilankyčiau ir didesniuose Kinijos miestuose – Čengdu, Kunminge ir kituose. Tiesą sakant, nebuvo tokių akimirkų, tokių vietų, kurias prisiminus kiltų kokios nors atstumiančios mintys ar prisiminimai.
- Žmonės, tiek laiko praleidę mažame kolektyve, kartais patiria psichologinių bendravimo problemų. Ar jums tokių nekilo?
- Nedidelių kibirkščių kildavo – dėl dienotvarkės, dėl skirtingų poreikių, dar dėl įvairių smulkmenų, bet aš kažkaip likdavau nuošalyje nuo visokių tokių erzelių. Kelionę baigėme draugiškai, nesusipykę ir nesusierzinę.
Be to, kadangi rašiau, fotografavau ir filmavau – net neturėjau laiko kokiems nors psichologiniams išvedžiojimams. Įspūdingi vaizdai, nuotykių gausa kalbant ir apie santykius su kelionės dalyviais. Galiu tikrai pasakyti, kad po kelionės įgijau dešimt naujų draugų. - Ar Jūsų, kaip fotografo, akims atsivėrė kas nors netikėto, nepaprasto?
- Be jokios abejonės, tokie atsivėrimai prasidėjo nuo pirmos dienos ir tęsėsi visą kelionę. Mes keliavome per nematytus kraštus, net mintyse nefantazuotus miestus. Sutikome daugybę keisčiausių personažų, ragavome valgių ir matėme vaisių, augalų, pastatų, apie kokius net girdėję nebuvome.
Taigi tik stengiausi kuo daugiau visko aprėpti fotografuodamas, rašydamas – galima sakyti, kad visos šešiasdešimt dienų buvo vienos nepaprasčiausių per visą mano gyvenimą. - Ar tai buvo pirmas jūsų susidūrimas su Rytų kultūra? Ar priartėjote prie nušvitimo?
- Toliausiai, kur buvau iki tol nuvykęs panašia kryptimi – Kazachstanas ir Afganistanas. Kazachstane buvau verslo reikalais, o Afganistane fotografavau Lietuvos karius. Taigi nei vienoje, nei kitoje šalyje su Rytų kultūra per daug nesusidūriau. O dabar, kai jau įvažiavome į Kiniją – tarsi pakliuvome į kitą stebuklingą pasaulį. Dėl nušvitimo, tai netapau budistu. O gal dėl to buvo kaltas kultūrinis šokas, kuris, jaučiu, dar nepraėjo. - Kokį kelionės epizodą ar nuotykį mieliausiai pasakosite savo palikuonims?
- Na, matyt, daugiausia adrenalino prigaminome tą dieną, kai paklydome kalnuose ir beveik parą brovėmės laukiniais kalnų keliais ir takeliais, kartais skardžių krašteliais, kartais per nuošliaužų užpiltus šlaitus – panašių potyrių neteko pergyventi. Na, aišku, ir auksastogės šventyklos Tibete, ir plaukimas upeivių laivu Mekongo upe, ir dar daugybė kitų. Taip gali užvaldyti ir lengva panika, sumišusi su isterija, jei reikėtų atrinkti įspūdingiausias akimirkas. - Ką sapnuodavote kelionės metu ir ką – grįžęs?
- Kelionės metu ganėtinai nusivarydavome nuo kojų, todėl dažnai tiesiog griūdavome lovon. Be jėgų ir be sapnų. O grįžus sapnai neapleidžia – miestai, miškai, laukai – dažniausiai be siužeto, lyg kokie paveikslai. Kartais net gaila pabusti. - Ar jau dairotės kitos avantiūros – keliauti ir rašyti?
- Išties – Vilius jau prabilo apie dar didesnes keliones kituose pasaulio kraštuose, jei viskas išsirutulios – būtu labai įdomu vėl ką nors panašaus patirti. Po tiek įspūdžių ir potyrių, matyt, gali pajusri priklausomybę nuo jų. Ir, aišku, patirties krislai jau kužda, ką būtų galima padaryti geriau – aprašyti, užfiksuoti panašioje situacijoje. Vien tik pagalvojus apie tokias avantiūras jau kaista kraujas.
- Ar sunku buvo rašyti?
- Net negalėjau įsivaizduoti, kad rašyti bus taip sunku. Ne, minties ar kūrybos krizės neištiko nė karto. Bet aprašyti praėjusią dieną reikėdavo vakare. Visi jau miegodavo, kai aš rašydavau kur nors koridoriuje, kampe ant grindų ar viešbučio fojė.
Dažnai užtrukdavau iki antros, trečios nakties, tai iki lovos slinkdavau kaip lunatikas. Bet, taip sakant, tokią mechaniką įveikiau ir labai tuo džiaugiuosi. Rašyti man patinka, galvoje jau rezgasi ir kitokių žanrų schemos – ir nuotykiai, ir romanai, ir publicistika, manau, ilgainiui guls ant popieriaus. Ši kelionė, matyt, buvo geras kūrybos katalizatorius. Knygų mugėje vasario 23 dieną, sekmadienį, bus pristatoma fotomenininko S.Paukščio knyga „Į Bankoką – per 40 dienų“.
