Mano gimtoji kalba – muzika...
Vietnamas. Šalis, kuri mudu su Irma vilioja jau seniai. Nežinau kodėl, tiesiog... Šioje kelionėje aš visas atsiduosiu muzikai. Ji sups mus gatvėse, upėse, autobusuose, kalnuose, apglėbs jūroje, džiunglėse, glostys gaiviomis naktimis ir kandžios kaitrioje saulėje. Savo dienoraštyje stengsiuosi, kad aprašyti nuotykiai suskambėtų įvairiomis dermėmis ir būtų papuošti subtiliais melizmais. Į šią kelionę su savimi vežuosi visą įrašymo techniką ir labai daug kūrybinių sumanymų, kad mano būsimas albumas „Laiko mašina” suskambėtų naujai, įdomiai, kitaip.
Tik išėjus iš aerouosto nuskamba pirma frazė iš vietinių lūpų: * „Ekiumi se, motorbike?” Aš žinoma, paklausiu ar jis neserga ir parodau į mūsų didžiules kuprines, tačiau žmogelis įnirtingai bando įsiūlyti mums: „Taxi is same same, but different, my friend!”
Tokį taksi formatą mes visgi mandagiai cenzūruojame ir nueiname ieškoti tikro taksi. Taigi, pagaliau mes čia! Ir pirmoji stotelė – 10 milijonų gyventojų miestas Saigonas, dar kitaip vadinamas Hošiminu. „Ekiumi, iš jūsų 15 dolerių”, - kosteli vairuotojas. Tik vėliau suprasime, kad jis užsimetė dvigubai.
Išlipame pačiame centre. Įspūdis gana žalias. Daug medžių. Kaip tokiam gigantiškam miestui – šiek tiek keista tokia žaluma. Jauku. Apsistojame choleriškame rajone visai šalia didžiulio parko su mažais vandens telkinukais. Apsidairome šen bei ten. Gatvėse pilna komunistinių lozungų, raudonų vėliavų su kūjais ir pjautuvais. Tiesa, juk čia socializmas. (Praėjusioje kelionėje po muzikaliąją Kubą 2013 metais taip pat susipažinome su tropiniu komunizmu). Bus įdomu palyginti egzotiškųjų Vietnamo ir Kubos politines gaires, žmonių mentalitetą.
Vietnamas turi, ko gero, vieną ilgiausių paplūdimių pasaulyje, tačiau pirmiausia į akis krenta ne Pietų Kinijos pakrantės, o motorolerių jūra gatvėse, šaligatviuose, parkuose, parduotuvėse ir netgi namuose. Mums kiek neįprasta matyti judriose gatvėse vos kelis automobilius ir beribes armijas zyziančių bičių. Ne gi vos judančios močiutės apsižergusios motorolerius pirpia neatsilikdamos. Visai linksma.
Tačiau mūsų pirmas bandymas pereiti gatvę (pėsčiųjų perėjoje, tarp kitko) – labai nelinksmas. Spėkite iš vieno karto, ar motorolerių orkestras gali trumpam sustabdyti savo muziką ir praleisti pėsčiuosius? Žinoma, kad ne! Stovime prie gatvės ir klausomės motoriukų stereo, (tiksliau Dolby surround). Beje, važiuodami pro šalį vietnamiečiai šypteli, bet nepraleidžia, ir jeigu tu nori pereiti gatvę, irkis pats bei mėgaukis adrenalino doze ekstremalių gatvės perėjėjų ir mini baikerių šou. Svarbiausia nebėgti per gatvę, geriau jau eiti lėtai – taip jiems patogiau tave apvažiuoti.
Pasukame laikrodžius 5 valandas į priekį ir užsukame į mažą lauko restoranėlį paragauti pirmojo kelionės patiekalo – arkliško dydžio krevečių. Viskas kaip ir normalu – juk arklio metai. Kvapnūs ir gardūs Azijos pagardai, prieskoniai, padažai ir arbata. Tikrai tikrai, vietnamietiška arbata gardi. Ypač skaniai pasiurbčiojame jos vieno aukščiausių Hošimino statinių - "Bitexco Financial Tower" apžvalgos rate. 360 laipsnių spinduliu net nesimato miesto krašto – namai, namukai, gatvės ir gatvelės driekiasi iki begalybės...
Beje, apie skaičius: pinigus vietnamiečiai skaičiuoja milijonais ir mes kiek suglumę žiūrime į pirmąją sąskaitą, kurioje parašyta 200’000 VND. Bet visai nėra ko nerimauti – tai tik 25 litai. Susižvalgome su žmonele: „Na, ką – pabūsim ir mes milijonieriai? Galim padavėjai arbatos palikti kokia 20 štangų!!! Juk negaila.”
Dar vienas stiprus reiškinys, kuris mus ir džiugina ir stebina – tai kad gatvėse, tarsi sporto klubuose pristatyta įvairiausių treniruoklių. Žmonės daro gimnastikos pratimus ryte, per pietus ir vakare: kas traukia, stumia ar mina stacionarius treniruoklius, kas tiesiog kilnoja į viršų rankas ar nepadoriai suka dubenį kelias valandas. Tikras gimnastų miestas. Prisėdame paminti ir mes kelis prietaisus, susižvalgome. Kablio kažkaip nepagauname. Tačiau mintis, kad šioje kelionėje reiks truputį atgauti jaunatviškesnę formą, kaip ir gimsta. (Pasižadu sau kas rytą daryti po 4 serijas atsilenkimų).
Taigi, porą dienelių praleisti Hošimine, bandant įtikinti kūną, kad lietuviškas šaltis liko toli, pasimėgauti tropine industrija ir pažvelgti į žmonių temperamentą – verta. Keliaujame toliau, ir kita mūsų stotelė (gal net sakyčiau – stotis) – Phu Quoc sala, viename piečiausių Vietnamo regionų, Tailando įlankoje.
Daugiau kelionės įspūdžių oficialiame puslapyje: https://www.facebook.com/adomaitis.travel.diary
* Ekiumi se – taip vietnamiečiai taria „excuse me, sir". Dar gana dažnai išgirsi: „same same, but differnent!" Šias frazes jie naudoja bene dažniausiai. Kartais kitų angliškų žodžių net ir nežino. Beje, anglų kalba čia „labai pažengusi” – skamba lyg sukergta estų ir japonų. ;)
Iki malonaus
AZIJOJE SUKURTAS LINO ADOMAIČIO ALBUMAS "LAIKO MAŠINA" BUS GALINGAI PRISTATYTAS DRAUGE SU LIETUVOS VALSTYBINIU SIMFONINIU ORKESTRU JAU ŠIŲ METŲ SPALĮ DIDŽIAUSIUOSE LIETUVOS MIESTUOSE
