Antra – jei jau jums taip rūpi sveikata, tai pirmiausiai žiūrėkite, kaip išvengus cepelinų su spirgais ir riebia grietine, bulvių plokštainio, apskritai bet kurios formos bulvių ir svieste keptų arba gruzdintų koldūnų, o taip pat blynelių, kuriais jus lepina prekybos centrų tinkliniai restoranai, kur pavargusios ir piktos pardavėjos nešioja ryškius laminuotus valgiaraščius nelaimingiems lankytojams. Ten jūsų sveikata griaunama, o ne prie kvepiančio vasaros laužu burgerio. Ten yra maistas, kurį lietuviams sugalvojo Muravjovas korikas ir Leonidas Brežnevas, kad mes greičiau išnyktume nuo žemės paviršiaus. O burgeris yra Dievo dovana, tai kaip tokią ją ir reikia priimti.
Vasaros burgeriui reikės pakankamai karštos kepsninės – geriausia būtų su gaubtu, tokia, kaip originalioji amerikietiškoji Weber, arba kokia nors imitacija, kurią galite įsigyti, paremdami importą iš Kinijos Liaudies Respublikos, kur tas grotas ir rankenas riktavoja darbštūs ir alkani kaliniai Šanchajaus pataisos namuose arba Šandongo provincijos neįgaliųjų kooperatyvo įnamiai.
Karštis reikalingas stiprus, kad kepamas mėsos paplotėlis įgautų rudą luobą, viduje likdamas kiek rausvesnis. Kokį ruošti mėsos paplotėlį? Nusipirkite geriausią, kokią tik galės pasiūlyti mėsininkas, arba paprašykite, kad jums sumaltų pačią geriausią jautieną, kokią tik jums leidžia piniginė (gatavas faršas niekada nebus toks geras, kaip tas, kurį sumals pagal užsakymą) – arba susimalkite patys. Riebalo daug nereikia.
Receptų daugybė, bet labai daug pridėti nereikia – truputį druskos (geriausiai tinka kuo stambesnė jūros druska, arba Maldon plokštieji kristalai; ten apskritai aukščiausias pilotažas). Žolių (sakykim, smulkintų petražolių) žiupsnelį galima, svogūnų aš nepatariu (įkapoti į mėsą, jie padarys struktūrą nemaloniai „kotletinę“, gali skatinti nereikalingą birumą), o štai kiaušinis nepakenks.
Iš kilogramo faršo išeis kokie 8 paplotėliai (neklausykite tų, kas siūlo juos daryti mažesnius nei 125 gramų žalio faršo – tie žmonės yra blogi, jie nori kenkti, jų klausyti nevalia). Mėsos paplotėlis turi būti maždaug 2 cm storio. Padės palaikyti šaldytuve prieš kepant – geriau sušoks.
Nebent kas nors religiniais pagrindais nevalgo kiaulienos, būtinai iš anksto pakepkite plonai suraikytos šoninės. Ji yra būtinas priedas.
Bandelių paieškokite pagal tai, ką rasite, bet dabar madinga ir labai skanu prancūziškos brioche bandelės – jose daug kiaušinių ir daug sviesto, jos saldokos. Arba išsikepkite patys, ne maži vaikai.
Mėsa kepama gana greitai (jau sakiau, liepsna degu būna karšta), kelios minutės ant vienos pusės, kelios – ant kitos, ir bingo. Labai gerai, jei ant žarijų nuvarvės riebalų ir jie užsiliepsnos pakils kvapniom liepsnom ir svaiginančio aromato dūmu. Jei liepsnos pakils aukštai, griebkite alaus butelį, pašlakstykite ant liepsnų, ir uždengti gaubtu. Per minutę-kitą burgeriai prisigers nuostabaus kvapo. Tai vasaros svaigulys. Nedvejokite, jūs nusipelnėte.
Bandelės turi būti lengvai paskrudintos (galima ant tų pačių grotelių), ir padažo reikėtų labai nedaug – gal šiek tiek kečupo. Taip, skoniui nepakenks česnakų majonezas (ajolis) arba net ir paprastas majonezas, bet čia ir yra visas nesveikumas, pagalvokite apie tai.
Daržovės? Siūlau šiek tiek salotų (bet padraskykite, nedėkite viso ištiso lapo – jis trukdys sultims ir skysčiams judėti viduje reikiama kryptimi ir sunktis į bandelę, ir būtent nuo jo riebalai varvės jums ant pirštų), gero pomidoro skiltį ir raudonojo svogūno - daug. Tegul kanda tas aitrumas, tegu traška. Ir tą šoninę uždėkite, kelis lapelius.
Suspauskite, stipriai, nebijokite, turi šiek tiek susimaišyti sultys ir iš vidaus sudrėkinti bandelę. Jei per daug neprivarėte padažų, viskas bus gerai, ir galbūt net rankos liks švarios (nieko, nusiplausite).
Burgeris užsigeriamas šviesiu alumi arba raumeningu raudonuoju vynu, galbūt naujojo pasaulio Shiraz, arba gal Malbec iš Argentinos.
