Jau užsisakėte atostogas šią vasarą? Labai gerai. Taip jums ir reikia. Tiems, kas to nespėjo padaryti per tingėjimą, apsileidimą ar iš blogos valios, dabar turi pasirinkti. Tikėtina, kad į užsienį nepageidaujate važiuoti, nes vienintelė kalba, kurią mokate, yra rusų, todėl jums tektų rinktis tarp dviejų šiltų rusakalbių šalių – Egipto ir Turkijos, kur kalbančių rusiškai šiandien jau daugiau nei Donecke. Ten referendumų dėl prisijungimo prie Rusijos dar niekas neorganizavo tik todėl, kad tose šalyse referendumų nebuvo nuo Osmanų imperijos ir faraonų laikų, tai jie nežino, nuo ko pradėti.
Į Egiptą nenorite skristi, nes ten toli ir vasarą karštą, o Turkijoje visi vyrai iškišę liežuvius dėl šviesių šiaurės moterų, tai kaip ten galima ilsėtis.
Todėl belieka atostogos Lietuvoje, kur kainos protingos, maistas savas ir kur aptarnaujantys asmenys visur laisvai kalba lietuviškai, išskyrus Druskininkų sanatorijas, kur rusų kalba yra antroji valstybinė.
Dažnas skundžiasi, kad nežino – kokį poilsį Lietuvoje išsirinkti, kai viskas taip puiku ir nebrangu? Geras klausimas. Nuo kaimo turizmo sodybų, sakote, raibsta akys. Nieko baisaus, ten viskas paprasta: visi šeši šimtai skiriasi tik drožinėtomis raganomis. Kubilą nešvaraus balkšvo karšto vandens rasite kiekvienoje iš jų. Todėl tiesiog rinkitės tą, kuri arčiau jūsų, ir tepadeda jums Dievas.
Pasirinkusieji Lietuvos pajūrį bėdoja, kad sunku širdį atiduoti tik vienam iš visų tų kurortų, ir nepriekaištingi deimantai nusėjusių begalinį auksinį Lietuvos krantą. Šiandien siūlome paprastą gidą, kuris padės išsirinkti tokią vietą, kur jūsų širdis ir strėnos pailsės geriausiai.
Šventoji
Jei jūsų automobilio bake – kontrabandinis dyzelinas, o kišenėje – nelegalios cigaretės iš Baltarusijos, Šventojoje jausitės jaukiausiai, nes jau esate pripratę prie beveik tikrų dalykų. Šventoji yra beveik kurortas: žemėlapyje jis parodytas prie jūros, tačiau nuvykus labiausiai į akis kris tai, kas buvo statyta Sovietų Lietuvos laikais ir nesugebėjo iki galo sugriūti.
Poilsiautojai ras daug itin paprastos nakvynės (žemiau aptariamoje Nidoje toks būstas dažnai vadinamas „malkinėmis“, nes jos ir yra malkinės, ir ten vasarą gyvena Nidos privataus sektoriaus savininkai, į savo ankštus butus įsileidę poilsiautojus – tuo tarpu Šventojoje yra lygybė, ir skladukai siūlomi patiems poilsiautojams).
Jei vertinate sultingą kebabą ir nebrangų alų ir jei jums žodis „treningas“ nėra susijęs su sportiniu drabužiu, o su būdvardžiais „kasdienis“, „išeiginis“ ir „vestuvinis“, taip pat jei nežinote smagesnio apavo nei plastikinės šlepetės už 5 Lt, Šventojoje jausitės kaip namie. Čia įgyvendinta komunistų svajonė: kad nebūtų turtingųjų ir vargšų. Visus vienodai turtingus padaryti sunku, todėl Šventojoje poilsiaujantieji surikiuoti pagal apatinę ribą – kad ir kokią mažą pašalpą jums nustatė savivaldybė, vis tiek šiame kurorte nesijausite skurdesnis už kitus.
Visos Šventosios užeigos pavadintos plačiu terminu „kavinė-baras“. Tuo norėta pasakyti, kad nei kavos, nei kokteilių ten geriau neužsisakinėti.
„Gintariniai krantai ir sena Palanga“, rašė Antanas Venclova, ir jis atspėjo dėl Palangos amžiaus.
Palangoje akių nebado daugmaž trys gatvės: Birutės alėja, Meilės alėja ir Dariaus ir Girėno gatvė, einanti palei botanikos parką. Čia daugumas pastatų iškilo pagal projektus, kuriuos kūrė architektai.
Visa likusi Palanga yra salsvas mišinys iš pusiau legalių statybų, vykdytų pagal apyžlibių zootechnikų braižytas schemas, ir pusiau sugriuvusių sovietinio laikotarpio pastatų, pagal kurių daugiasluoksnį išblukimą ir nutrupėjimą galima skaičiuoti ne tik jų metus, bet ir tai, kiek jie šeimininkų yra turėję. Tie pastatai yra kaip pavargusios moterys su cigaretėmis, kurios galėtų daug papasakoti apie tuos, su kuo jos per savo gyvenimą buvo.
Dar Palangoje yra paplūdimys su jūra, kur prekiaujama alumi ir čeburekais. Taukuotas pyragėlis su neaiškia mėsa viduje, valgomas ant smėlio iš popieriaus tarp baltai-violetinių kūnų, gulinčių aplinkui, yra tai, kas nulėmė mūsų laisvę ir nepriklausomybę. Tauta, kurios žmonės gali saulės atokaitoje valgyti šiuos kulinarinius nacių eksperimentus, yra nenugalima.
Tačiau į Palangą važiuojama ne dėl paplūdimio ir ne dėl architektūros, o dėl svarbiausios šalies arterijos, kuri yra J.Basanavičiaus gatvė. Kalbama, kad vasario 16-osios akto signataras, iš Dangaus sodų stebintis mus ir vis pamatantis, kad jo vardu pavadinta ta pragaro nuodėmių juosta, vis atsidūsta, pasiglosto barzdą ir braukia ašarą.
Apie J.Basanavičiaus gatvę neįmanoma parašyti, ją reikia pamatyti – to lankytojai ir atvažiuoja, ir nebegali iš jos pasitraukti iki pat atostogų pabaigos. Kitas toks traukos centras pasaulyje yra tik Las Vege, Nevadoje. Daugelis, pirmą sykį pamatę J.Basanavičiaus gatvę, negali suprasti, kodėl ten tiek daug žmonių ir kodėl niekas nepasprunka, nors ji nėra aptverta aukšta tvora, kaip koks Juros periodo parkas, po kurį laksto dinozaurai (Palangoje tai plastmasinis King-Kongas, prižiūrintis sūpynes). Turite suprasti, kad daugelis tų poilsiautojų yra sugaudyti jau prie kelio iš Klaipėdos vadinamųjų „privataus sektoriaus“ medžiotojų, kurie tais nelaimėliais užpildo savo butus.
Jei pamatytumėt jų apgyvendinimą, suprastumėt, kodėl net kruvinoji promenada (rytais ji bukvaliai plaunama nuo kraujo ir skrandžių turinio – man tai pasakojo Palangoje dirbęs komikas Justinas Jankevičius, o jis man niekada nemeluotų) ir Cepeliniškės yra tiems žmonėms priimtiniau, nei tie butai, kur jie grįžta tik tada, kai kitur pasidaro jau nebesaugu.
Į Neringą važiuoja tie, kam gyvenime pasisekė ne juokais. Jei ne tik perkate legalų kurą, bet ir esate plovę automobilį automatinėje plovykloje (su vaškavimu), jūsų vieta yra Nidoje.
Jei esate panašiai prakutęs, tačiau norite save matyti kaip maištingą nonkonformistą, rinkitės Juodkrantę: lietingomis dienomis galėsite pradžiuginti save ir giminaičius 50 kilometrų pasivažinėjimais (po 25 km į vieną pusę) į maisto prekių parduotuvę Nidoje, kai vis tiek nėra ką veikti, internetas lėtas, o televizorius poilsio namuose toks, kokio namie jau nematėte 30 metų (ar kas dar prisimena, kas yra „Šilelis“? Tai ne Antano Baranausko kūrinys, o televizijos laidų imtuvas, kurį sumeistravo pats A.Baranauskas, buvęs nagingu radijo inžinieriumi, kaip Dalai Lama).
Nidoje galite akivaizdžiai pamatyti, kad geros pajamos laimės neneša: turtingos ir gražiai apkirptos mamos su bambliais, nuo gimimo nesilankiusiais dėvėtų rūbų parduotuvėse, dažniausiai išsiskiria surūgusiomis veido išraiškomis. Džiaugsmą joms neša tik mintis, kad daugelis jų draugių čia negali sau leisti poilsio ir mirksta Latvijos pajūryje, kur susirenka visi tie, kas apsimeta, kad jiems nereikia Nidoje keptos duonos su česnaku ir sūriu, o taip pat žuvies tešloje. Dvasios vargdieniai, jie žino, ką praranda, tačiau negali patys sau pripažinti, kad gyvenimas juos nuskriaudė.
Dar Nidoje yra Tomo Manno namelis – vieninteliai kvadratiniai metrai miestelyje, kur yra kasa, tačiau neparduoda alaus ir (arba) rūkytos žuvies. Tie, kas ten užklysta pamatyti muziejaus ekspozicijos apie Nobelio premijos laureatą, būna nemaloniai nustebinti itin mažos bilieto kainos ir išeina, nusprendę, kad už tokią mažą kainą žiūrėti ten nėra ką.
Prie Nidos kapinių yra vokiškas užrašas, taip pat vokiškai parašyta ir aplink altorių Evangelikų-Liuteronų bažnyčioje. Taip yra todėl, kad, pasak senos Maskvos legendos, visi lietuviai yra fašistai.
