„Pažiūrėkit, koks gražus, koks jaukus mūsų miestas. Turime vandens, atrakcionų parkus, naują tiltą, gydyklas, baseiną. Dabar naują viešbutį prie vandens parko stato, dar daugiau žmonių į Druskininkus atvažiuos“, - džiaugėsi kurorto senbuvis.
Pats, sako, irgi nevengia gydyklų ir vandens parko paslaugomis pasinaudoti.
„Labai mėgstu vakare prie fontano pasėdėti. Vakare ten labai gražu, įspūdingas apšvietimas, fontanas šoka pagal muziką“, - šokantis vanduo, pasak senjoro, sutraukia daug druskininkiečių ir kurorto svečių.
Pono Jurgio neerzina tai, kad mieste daug svetimų žmonių. „Nėra gi dar tų žmonių. Žydai tik liepą atskris, kai jiems savo krašte per karšta bus. Tada pasirodys ir nuolat „Eglėje“ poilsiaujantys Pavolgio vokiečiai“, - pasakojo druskininkietis. Jo žodžiais, liepą ir rugpjūtį rusų ir lenkų kalbos kurorte užgožia lietuvišką.
Rojaus kampelis
Tie, kas užaugo Druskininkuose, puikiausiai žino, koks ypatingas čia oras, kiek erdvės yra vaikų žaidimams ir poilsiui.
Vienoje nekilnojamojo turto agentūroje dirbančių druskininkiečių Alinos ir Sauliaus pastebėjimu, sezoniškumo kurorte praktiškai nelikę, sanatorijos, pramogų kompleksai veikia visus metus.
„Priešingai, nei Palangoje, kuri daugeliui patraukli tik vasarą, čia judėjimas yra visus metus. Vasarą, aišku, atvykėlių daugiausia“. Jauna druskininkietė atkreipia dėmesį į dar vieną privalumą – čia labai gera aplinka ir sąlygos auginti vaikus. Darželių netrūksta, mokykla, būreliai – viskas šalia.
Sauliaus žodžiais, niekas nepaneigs, kad kurorte pastaruoju metu daug padaryta, daug darbų nuveikta, daug projektų įgyvendinta.
„Miestas keičiasi tiesiog akyse. Gatvės, kelkraščiai – viskas sutvarkyta“, - mosteli pro M.K. Čiurlionio gatvėje įsikūrusios agentūros langą. Visai greta statomas daugiabutis, dar už kelių žingsnių darbininkai baltais dažais tepa senosios Druskininkų architektūros medinuką.
Jam antrina Alina, tik sako, kad miestui dar labai trūksta kultūrinių renginių.
Ištroškę kultūros
Trumpo pokalbio su lrytas.lt žurnalistais metu Druskininkų meras Ričardas Malinauskas irgi bėdojo: „Mums verkiant reikia didelio, šiuolaikinio Kultūros centro, kuris taptų kurorto traukos centru. Kalbėjau su pasaulinio garso dirigentais. Jie nusiteikę čia surengti nemokamus koncertus, tik duokite jiems vietos.“
Toji vieta jau numatyta. Tai seniai investuotojų ieškančios Nemuno sanatorijos teritorija. Jai sutvarkyti, pastatyti Kultūros centrą reikia kokių 150 mln. litų. Investuotojai dairosi, bet to tikrojo pirkėjo kurortas niekaip nesulaukia.
Meras pasidžiaugė, kad Druskininkus jau atrado smulkusis verslas. Štai vienas verslininkas nori į Nemuną nuleisti laivą ir plukdyti poilsiautojus, kiti galvoja apie maitinimo įstaigas.
„Būtų čia to verslo nemažai, bet kad smulkusis verslininkas negali įpirkti patalpų ar žemės sklypo. Juk nekilnojamojo turto kaina Druskininkuose prilygsta sostinės“, - tvirtino meras.
Išmainė Vilnių į Druskininkus
Būtent kurorto meras ir paragino mus aplankyti gardžiausia kava ir skaniausiais desertais garsėjančios kavinės „Velveti“ šeimininkus.
Čia pat, prie savivaldybės besiglaudžiančios kavinės šeimininkai – daugiau kaip prieš trejetą metų Vilnių į Druskininkus išmainiusi verslininkų Snieguolės ir Remigijaus Žižių šeima. Mero manymu, atvykėliai galėtų puikiausiai įvertinti kurorto pliusus ir minusus.
Du sūnus auginanti šeima vienas kitam antrino, kad Druskininkai – tikrai tobula vieta vaikams augti: „Čia ir gamta, ir oras, ir baseinai, ir upės, ir ežerai, ir dviračių takai, ir įvairiausios pramogos, ir visur gali nuvažiuoti dviračiu ar nueiti pėsčias“.
Snieguolės žodžiais, juos papirko Druskininkų gamta ir saugumas. „Čia viskas praktiškai vienoje gatvėje – mokykla, sporto ir meno mokykla – viskas pasiekiama ranka. Prasmingos veiklos pasiūla čia labai didelė – sostinėje berniukai tikrai nebūtų suspėję tiek įvairiausių būrelių lankyti“.
Druskininkuose aptikę parduodamas patalpas Žižiai ėmėsi veiksmų. Sutuoktiniams, svajojusiems turėti svečių namus atrodė, kad tai – puiki proga imtis naujos veiklos ir keltis į kurortinį miestą.
„Jau kadaise svajojome turėti svečių namus, tačiau projektui įgyvendinti reikia laiko. Pirmiausia atidarėme kavinę, o netrukus ir toji svajonė taps realybe“, – Snieguolė mosteli ranka į virš kavinės esančias patalpas.
Pirmosios dienos kurorte jiems nebuvo labai linksmos – vietiniai į atvykėlius žiūrėjo nepatikliai. „Pagrindinė druskininkiečių liga – provincialumas“, – nedideliems miesteliams būdingą ydą įvardija Remigijus.
Nors vilniečiai įleido šaknis į šį kurortą, prisirišimas prie Vilniaus išliko. Tas jausmas niekaip neapleidžia Snieguolės. Jei Vilniuje įstringa kokie nors reikalai ir ji pasilieka nakvoti, atvykusi į Druskininkus būna šiek tiek sutrikusi – šio miesto ji dar neprisijaukino.
Nutraukti ryšį su sostine jie negali ir dėl kitų priežasčių. Ten šeima turi siuvyklą, Riešėje tebestovi jų namas.
„Jau dešimt metų Riešėje turime namus, bet iki šiol į gyvenvietę vedantis kelias – nesutvarkytas. Vilniaus valdžia galėtų pasimokyti iš druskininkiečių“, – pagyrų puikiai besitvarkantiems Druskininkams negailėjo Snieguolė.
„Permainos mums suteikė daug naujų dalykų – ėmėmės darbo, kuris malonus, pakeitėme aplinką, išmokome naujų dalykų, išsiplėtė pažinčių ratas. Jeigu to nebūtų, negalėtume tobulėti“, – tikino Remigijus.
Kavinė ir būsimieji svečių namai iš šeimos reikalauja ir daug laiko, ir triūso. „Kai labai pasiilgstam laisvadienio, vienai dienai ant durų užkabiname spyną ir ilsimės“, – neslėpė Snieguolė. Remigijus juokiasi: ilgai trunkančio laisvalaikio šiemai nereikia, nes šis darbas jiems jau tapęs pomėgiu.
Jauni verslininkai džiaugiasi, kad kadaise, pasibaigus vasarai, snūduriavęs kurortas, dabar ištisus metus pilnas veiksmo. Ir vis daugiau jaunų žmonių.
„Draugus dabar daug dažniau matome, nes atvykę pramogauti būtinai mus aplanko“, – džiaugėsi Snieguolė.